Ačiū visoms už patarimus ir pasidalintas mintis
iš tikrųjų tų priežasčių ieškau visur kur - nuo gimdymo (gimė kiek pridusęs, buvo hematoma ant galvos), traumos (nusiplikė ranką), iki mūsų su vyru santykių, kurie nėra stebuklingi, gyvenamos vietos pakeitimo (bet ir senojoje isterijos buvo). Analizuoju pati save, savo elgesį. Ir visai neįsižeidžiu, kai išgirstu, kad pati kalta. Greičiausiai. Juk aš su jais daugiausia laiko praleidžiu. Esu gan skysta, dažnai nemoku pasakyti griežto "ne", kur galbūt jo reiktų. Ai, imk, tik būk geras, nekauk. Broliui - nusileisk, matai, kad mažesnis.
Ir ta riba - kada nusileist, nežvigdyti (kai tikrai žinau, kad isterija bus) ir kada laikytis savo? Tokia makalynė galvoj
užtat ir galvoju, kad tiesiog reiktų kažko iš šalies, kad padėtų susiorientuoti, kažkokias gaires sudėliotų.
O tokie susitarimai, kaip kad "ar pats nusišluostysi, ar man nušluostyt?", veikia, dažniausiai taip ir stengiuosi užbėgt įvykiams už akių, bet ne visas situacijas numatau... kartą klykė nuo mokyklos iki namų, nes kai nuėjom pasiimti brolio, eidamas iš mokyklos, didysis atsidarė duris, o pasirodo, norėjo jis... net į galvą nešovė, keliavom visi iš rūbinės, kažką šnekučiavomės...
Psichologo išvadose parašyta "elgesio ir emociniai sutrikimai".









