2011.06.24 23:11 (prieš 14 m.)
Sveikos... Perskaiciau viska ir toleruoju kiekvienos mamos pasirinkima kaip kovoti su oziukais... As asmeniskai neketinu imtis dirzo ar delno
pati buvau auklejama ir su mano oziukais (kuriu beveik neturejau) buvo aiskinamasi zodziu, ramiai, aptariama, isklausoma mano nuomone... Mano brolis buvo auklejamas dirzu ir galiu pasakyti, kad ivare tik baime, o efekto jokio nedave, po kurio laiko vel budavo tas pats... Mano tetis tai pamates, perskaite ne viena psichologine knyga ir galima sakyti pagal vadoveli (tai kas jo manymu tiks) auklejo mane. Ir rezultatas jo nenuvyle, o as jau nuo mazumes zinojau savo ribas, ka galiu ir ko ne, zinojau, kad jei elgsiuosi gerai (visada), tuomet gausiu ko lb noriu (aisku proto ribose). Taigi psichologija veikia daug labiau nei fizine jega... Prisimenu kai buvau mazyte, gal kokiu 4-5 metuku, mama man sudave per rankas, kai valgydama braskes issitepiau suknele lb grazia ir nauja... Vietoj to, kad butu paaiskinusi, kad nebeissiplaus ir reikia saugoti savo rubelius... Tetis po to incidento su manimi pakalbejo, nes as lb verkiau (issigandau del saves, savo saugumo) ir nuramino mane, paaiskino tai, ka turejo mama padaryti. Dar tuomet tetis papildomai ir su mama pakalbejo, nuo to laiko mama manes ne pirstu nepaliete, taciau iskart buvo priskirta etikete "tecio numyletine"...
Aj, cia diskutuoti ir diskutuoti, taciau as pati jau db skaitau daug psichologiniu knygu apie vaiko auklejimo ypatumus ir tikrai yra daug budu kaip susitvarkyti su vaiku. Aisku, nedievagojuosi, kad nepaimsiu dirzo (negaliu to teigti), taciau darysiu viska, kad nereiketu tokiu krastutinumu prieiti...