Kaip kalbėti su vaiku apie mirtį? Psichologės komentarai

Natalja Kulakovskaja Vaikų ir paauglių psichologė
vaiku.psichologija.tevams

Evelina Krasnickienė Socialinė pedagogė ir ikimokyklinio ugdymo pedagogė
aukletoja_evelina

Mirtis yra natūralus, bet kiekvienam labai skaudus išgyvenimas. Vaikui augant, jam kyla daugybė klausimų, o susidūręs su artimo mirtimi vaikas išgyvena netekties jausmą. Suaugusieji dažnai susiduria su dilema: kaip kalbėti su vaikais apie mirtį? „Tėvų darželis“ pakalbino vaikų ir paauglių psichologę Natalją Kulakovskają, kuri pasidalino, kada ir kaip tai reikėtų daryti.

Kada papasakoti vaikui apie mirtį?

Žvelgiant iš amžiaus perspektyvos, nėra konkrečios ribos, kada būtinai turėtume įvesti vaiką į šią temą.

• Tai priklauso nuo asmeninių vaiko patirčių: Ar jis yra susidūręs su netektimi savo šeimoje?
• Galbūt knygelėje perskaitė ar filmuke matė mirties temą?
• Ar vaikas pats užduoda klausimus? Ar yra susidomėjęs šia tema?
• Ar su šia tema susiduriame natūraliai, pavyzdžiui, su vaiku lankome kapines, uždegame žvakelę ar kitaip paminime mirusius artimuosius?

Kaip vaikui pasakoti apie mirtį?

Jei mes šeimoje susidūrėme su artimojo netektimi, apie tai turime papasakoti ir vaikui. Kalbėdami apie mirtį, turėtume atsižvelgti, kuriame raidos etape yra vaikas, nes kuo jaunesnis, tuo labiau ribotas jo įsivaizdavimas apie šį reiškinį. Dažniausiai mažesni vaikai nesupranta, kad tai yra negrįžtamas procesas. Kartais vaikai, išgirdę žinią, kad artimasis mirė, vis tiek turi viltį su tuo žmogumi pasimatyti.

Svarbu vaikui padėti suprasti, kad mirtis yra neišvengiama gyvenimo dalis, su kuria mes visi susiduriame.

Pasakodami apie mirtį galime pasitelkti pavyzdžius iš gamtos, kalbėti apie tai, kaip gamtoje viskas nuolat keičiasi, kad vienam metų laikui praėjus, ateina kitas ir tai yra nekontroliuojamas procesas, kaip ir žmogaus ar gyvūno mirtis.

Ar vaikui pasakoti apie artimojo ligą ir gresiančią mirtį?

Artimoje aplinkoje turint sunkiai sergantį asmenį, jei vaikui yra 5-6 metai, galime jį informuoti iš anksto, kad žmogus stipriai serga, kenčia ir yra tikimybė, jog neišgyvens.

Jaunesnį vaiką rekomenduojama supažindinti su situacija tik jai įvykus, nes jam šis reiškinys yra sunkiau suprantamas ir šios informacijos jis neįsimins.

Kaip vaikui pranešti, kad mirė artimas žmogus?

Kalbėkite aiškiai ir vartokite tikroviškus terminus

Suaugusiems reikėtų vengti tokių pasakymų, kaip: užmigo, išvyko, iškeliavo, išėjo į dangų. Šie žodžiai klaidinantys ir vaikas dėl savo mąstymo ypatumų gali tikrai įsivaizduoti, kad žmogus išskrido į dangų ar užmigo. Vaikas gali pradėti bijoti užmigti arba galvoti, kad tėvams užmigus jie gali daugiau neatsikelti.

Jaunesni vaikai pasižymi ryškesne vaizduote, tad jiems sunkiai sekasi atskirti tikrus įvykius nuo įsivaizduojamų, išgalvotų istorijų (ypatingai, kai vaizduotė yra labai aktyvi, vaikas sunkiai gali atskirti tikrovę nuo fantazijos).

Todėl apie mirtį rekomenduojama kalbėtis su vaikais tikroviškais terminais. Galime sakyti, kad žmogus mirė, nebegyvas, nebegyvens. Mes šiais pasakymais padedame vaikui suprasti gyvenimo baigtinumą, mirties prigimtį ir padedame jiems suprasti, kad tai yra natūralus, negrįžtamas procesas.

Psichologės pavyzdžiai, kaip pranešti vaikui, kad mirė artimas žmogus:

• „Norėčiau tau pranešti liūdną žinią, mums visiems yra skaudu, bet (vardas) mirė. Jis nebegyvens, mes jo daugiau nebepamatysime.“
• „Žmogus yra nebegyvas/nebekvėpuoja/nebejaučia.“

Būkite tvirti ir atviri

Kai mes perduodame žinią, kad kažkas mirė, reikėtų patiems stengtis būti pakankamai tvirtiems, suteikti erdvės vaikui priimti jo jausmus bei į juos reaguoti.

Labai svarbu, kad mes ištransliuotume, jog normalu yra liūdėti ir jaustis sutrikusiam ar piktam. Kalbantis su vaiku apie netektį, normalu parodyti ir savo jausmus, nebijoti būti pažeidžiamiems tokiomis akimirkomis. Juk tokiu būdu parodome vaikui, kad gedėjimas yra natūralus procesas, kurį kartu išgyvena visi šeimos nariai.

Tėvams svarbu būti atviriems ir nebijoti vaiko užduodamų klausimų, tačiau per daug nesigilinti į detales su mažesniais vaikais, jiems geriausiai tai pateikti paprastais ir aiškiais faktais. Išsamiau galime kalbėtis su mokyklinio amžiaus vaikais ir paaugliais.

Apie mirtį praneškite saugioje aplinkoje

Svarbu apie artimojo mirtį pasakoti vaikui saugioje aplinkoje, namuose, būti visiems kartu, stebėti vaiką, kaip jis reaguoja į šią žinią.

Kaip padėti vaikui išgyventi netektį?

• Būkite atviri, jauskite ir kalbėkite. Tėvams svarbiausia būti atviriems, nebijoti susidurti su vaiko jausmais bei patiems rodyti savuosius. Tėvai turėtų parodyti, kad normalu yra liūdėti, gedėti ir tam, kad būtų lengviau išgyventi netektį, apie tai reikia kalbėtis.
• Išlaukite, tačiau vis pasiūlykite pasikalbėti. Kartais vaikai gali visiškai neparodyti jokios reakcijos, bet dažniausiai nesureaguodami jie tarsi atmeta tą žinią. Tačiau turime išlaukti ir nebijoti paklausti: „Gal norėtum pasikalbėti apie tai?“, „Gal norėtum kažko paklausti apie įvykusią mirtį?“
• Paraginkite vaiką kūrybiškai išreikšti jausmus. Kai kuriems vaikams gali būti sudėtinga kalbėti apie savo jausmus, tuomet rekomenduojama mažesnius vaikus skatinti piešti, lipdyti plastilinu, o vyresnius – parašyti atsisveikinimo laišką.
• Prisiminkite gražias akimirkas. Tėvai turėtų nebijoti patys kalbėti apie netektį, kartu prisiminti gražias akimirkas su tuo žmogumi. Rekomenduojama kartu su vaiku sugalvoti ritualus ar šeimos tradicijas, kaip prisiminti mirusį žmogų. Tai galėtų būti žvakės uždegimas, laiškų rašymas, nuotraukų žiūrėjimas.

Kada rekomenduojama dėl netekties kreiptis pas psichologą?

Reikėtų atsižvelgti į tai, kiek laiko praėjo po netekties, nepatartina kreiptis į psichologą, jei tai įvyko neseniai. Svarbu suprasti, kad gedėjimas yra procesas ir jį išgyventi geriausiai padeda vaiko artimiausia aplinka, šeima. Reikėtų vaiką stebėti, palaikyti, būti empatiškiems. Jei pastebime, kad vaikui emociškai sudėtinga, jis verkia, svarbu leisti išreikšti savo jausmus ir tokiomis akimirkomis palaikyti vaiką.

Reikėtų bent pusės metų, kad ši žinia „susigulėtų“, o pats gedėjimas gali trukti dar ilgiau. Tikrai nevertėtų skubėti, nes pirmosios reakcijos gali būti labai įvairios. Kartais vaikas pradžioje gali nerodyti jokių reakcijų, o vėliau susivokia, kad tikrai, kas įvyko, yra tikra. Tokiais atvejais turime išlaukti, suteikti vaikui galimybę išbūti tame skausme, ilgesy ir nevengti šio proceso.

Ar reikėtų vaikus vestis į laidotuves?

Reikėtų atsižvelgti į vaiko amžių. Jei tai yra ikimokyklinukas ir vaikas mažai pažįsta žmogų, neturėjo artimo ryšio, tai tokiems vaikams laidotuvės gali būti emociškai sudėtinga ir traumuojanti patirtis.

Tokiais atvejais rekomenduojama atsisveikinti alternatyviais būdais, pavyzdžiui, vėliau apsilankyti kapinėse, uždegti žvakutę, kartu pasimelsti, pakalbėti visiems apie šį išėjusį žmogų.

Jei ryšys su mirusiuoju yra artimas ryšys, reikėtų suteikti vaikui galimybę atsisveikinti. Vyresnio vaiko galėtume paklausti, ar jis norėtų dalyvauti laidotuvėse. Svarbu informuoti vaiką, kas vyksta laidotuvių metu, kad viskas vyks rimtai, susirinks daug žmonių ir jie gali verkti, būti emocionalūs. Rekomenduojama pasirūpinti, kad būtų žmogus, kuris galėtų išeiti su vaiku bet kuriuo metu, nes laidotuvės yra pakankamai intensyvus ir ilgas procesas. Ankstyvas išėjimas apsaugos vaiką nuo pernelyg daug neigiamų emocijų laidotuvių metu.

Ką daryti, kai miršta augintinis?

Kadangi augintinis dažnai būna vaiko draugas ir svarbi šeimos dalis, žinią reikėtų pranešti panašiai, kaip apie artimojo netektį.

Turėtume vengti pasakymų, kad gyvūnas „iškeliavo, užmigo“, nes tokie pasakymai yra klaidinantys. Turėtume sakyti „mirė, nebegyvens, nebegali kvėpuoti ar valgyti“.

Jei buvo sergantis gyvūnas, galime sakyti, kad jam labai skaudėjo, kentėjo, o dabar kai mirė, jis nebekenčia ir nebejaučia skausmo.

Tikslinga būtų leisti vaikui atsisveikinti su gyvūnu, prisidėti prie atsisveikinimo, kartu palaidoti ar paskatinti vaiką kažką nupiešti savo augintiniui.

Kol vaikas gedi, šeima gali susikurti savo ritualą, turėti akimirkas kuomet kartu prisimena augintinį, pasižiūri nuotraukas ar papasakoja įsimintinas istorijas.

Gyvūną dažnai prilyginame artimajam ar šeimos nariui, todėl galime parodyti vaikui, kad normalu liūdėti ir ilgėtis. Turime būti atviri su vaiku, nevengti parodyti, kad ir mes liūdime. Jei tėvai nerodys emocijų, vaikui gali kilti mintis, kad augintinis niekam nerūpi ir tarsi nieko neįvyko. Rodyti savo jausmus nėra blogai ir taip tikrai netraumuosime vaiko.

Ar mirus augintiniui reikėtų iškart įsigyti naują?

Pirmiausia reikėtų įsivertinti, ar mes esame pasiruošę pasiimti kitą gyvūną ir juo rūpintis. Tai turi nuspręsti visa šeima ir taip pat reikėtų atsiklausti vaiko nuomonės.

Kartais tėvai padaro staigmeną ir neilgai trukus po augintinio mirties, vaikui padovanoja naują augintinį, tačiau tai vaikui gali sukelti nusivylimą, naujo gyvūno buvimas nebūtinai suteiks džiaugsmingas emocijas. Vaikas gali jausti, kad tarsi nieko neatsitiko, nebuvo išjausta, išgedėta. Tad nėra tikslinga stengtis „apeiti“ vaiko skausmą senąjį augintinį pakeičiant nauju - sprendimą į šeimą priimti naują narį reikėtų priimti drauge su vaiku.