Kaip kalbėti su vaiku apie mirtį?

Ar slėpti nuo vaiko žinią apie artimojo mirtį, ar vis tik pasakyti jam tiesą? Kodėl vaikai dažnai nesupranta gyvenimo vertės? Kaip paaiškinti vaikui, kas tai yra mirtis? Į šiuos klausimus ir pabandysime atsakyti šiame straipsnyje.  

Mirties ir gimimo temos vaikams kelia didelį susidomėjimą. Mirties baimė atsiranda 4-5 metų amžiaus, kai  jis suvokia, kad mirtis egzistuoja. Jis pradeda bijoti, kad numirs tėvai ir numirs jis pats. Mirties baimė gali pasireikšti ne tiesiogiai, o paslėpta forma, pavyzdžiui, nepaleidžiant mamos ar sunkiai užmiegant. Mirties baimę sustiprinti gali naminio gyvūnėlio ar kieno nors iš artimųjų mirtis.  

Mirus kam nors iš artimųjų, labai svarbu neslėpti to nuo vaiko, nes tai tik dar labiau sustiprina vaikiškas baimes. Nereikia sakyti, kad žmogus dar ligoninėje ar kažkur toli išvažiavęs, nes tai yra neteisybė, iškreipianti tikrovę ir sukelianti aibę baimių. Baimės, kurias turi vaikas, kur kas blogiau nei tai, kas vyksta iš tikrųjų. Visada sunku pasakyti vaikui tiesą, nes atrodo, kad tai darydami, kažką sugriauname, tačiau tai, ką vaikas gali pats prisigalvoti – yra kur kas blogiau.

Vaiką galima nusivesti į bažnyčią, tačiau nepatartina jo vestis į kapines. Mirus artimajam, labai svarbu paaiškinti vaikui, ką gero jis galėtų padaryti tam žmogui: uždegti žvakutę, parašyti raštelį, palesinti paukščius, duoti išmaldos…

Kapinių lankymo klausimą kiekviena šeima svarsto individualiai. Daugeliui vaikų tai sukelia daug streso, nes paprastai vaikas būna girdėjęs įvairių gąsdinančių pasakų ar istorijų, susijusių su kapinėmis, todėl lankantis jose, vaizdai atgyja ir baugina.
 
Šiuo klausimu viskas labai priklauso nuo šeimos religingumo. Tikintiems žmonėms visiškai aišku, kur  iškeliaujama  po mirties. Tačiau galima svarstyti, kad iš tiesų netikinčių žmonių nėra, o susidūrus su mirtimi, netikėti tiesiog neįmanoma. Visa aplinka tarsi protestuoja prieš tai, kad štai viskas tuo ir baigsis ir po mirties nieko nebus. Tad ir vaikai, stebėdami gyvąją gamtą: gėlytę, kačiuką, drugelį ir būdami tyros sielos, niekaip negali suvokti ir sutikti su tuo, kad viskas čia ir dabar nutrūksta. Ikimokyklinukas – tikintis žmogutis.           

Reikėtų nusistatyti gedulo kultūrą namuose, t.y. ar mirusįjį laikas nuo laiko prisiminti, ar apie jį apskritai nebešnekėti. Gerai, kuomet prisiminimų ritualas, t.y. įrėminti žmonių portretai, nuotraukų albumai, atmintinos dienos, kuomet, susirenka artimi žmonės ir dalinasi gražiais prisiminimais apie žmogų,  tampa tradicija šeimoje. Vaikas jaučia to žmogaus buvimą ir supranta, kad jo tiesiog tuo metu nėra šalia.   

Su vaiku galima ir reikia kalbėti apie netektį. Net ir tikinčioje šeimoje vaikas, mirus artimam žmogui, išgyvena sukrėtimą, tačiau jis nepalūžta, nes tiki, kad mes visi vistiek susitiksime kitame pasaulyje ir jis gali to laukti. Svarbiausia yra žinojimas, kad mes visi susitiksime.  

Tačiau religingose šeimose vaikas savo vaizduotėje gali būti susikūręs tokį gražų dangiško gyvenimo vaizdelį, kad jam kasdienis žemiškas gyvenimas gali pasirodyti nebeįdomus ir jis tiesiog panorės iš karto keliauti į dangų pas močiutę ar senelį. Dėl šios priežasties apie pomirtinį gyvenimą nereikia kalbėti labai dažnai, tuo labiau pateikti jį kaip labai žavų (kai tau nieko neskauda, nieko nereikia daryti…).

Daugelyje šeimų tėveliai napasakoja vaikams apie mirtį, bent jau tol, kol nemiršta kas nors iš giminių. Daug seniau, kai žmonės namuose ir gimdavo, ir mirdavo, vaikai su tuo susidurdavo nuolat. Šiandien, deja, tenka pripažinti, kad vaikai šio reiškinio dar nelabai suvokia, todėl jiems reikia papasakoti, kas tai yra. Žinoma, ši tema nėra linksma, tačiau ateityje, kai kas nors iš tikrųjų mirs, mažyliui bus lengviau tai pakelti, jeigu bent truputį ką nors žinos.

Kodėl būtina paruošti vaikus?

Kai kas nors šeimoje miršta, daugelis tėvelių stengiasi apsaugoti savo vaikus, nekalbėti apie mirtį. Tokie veiksmai suprantami, tačiau neteisingi. Anksčiau ar vėliau mažylis vis tiek su tuo susidurs. Jeigu jis turės bent šiokį tokį supratimą apie tai, ką reiškia žodis „mirtis“, jis bus geriau pasirengęs susidoroti su iškilusia situacija.

Jeigu tėveliai saugo vaiką nuo negatyvių emocijų, suvokęs, kas vis dėlto nutiko, jis vis tiek sureaguos. Niekas negali išvengti kančios, net jeigu labai saugosi ar yra saugomas. Kartais bandymas apsaugoti vaiką gali sukelti jo nerimą ir netgi kaltės jausmą.

Kai miršta kas nors iš artimųjų, labai sunku kalbėti šia tema, pradėti aiškinti apie mirtį – tėveliai ir taip jaučiasi sugniuždyti. Visai šeimai bus daug paprasčiau ir geriau, jeigu mažylis iš anksto žinos ir bus pasiruošęs tam, kas neišvengiama.

Kaip pasakyti vaikui apie mirtį?

Jeigu tėveliai žino, kad netrukus iš šeimos kažkas mirs, jie gali paruošti tam vaikus, paaiškindami, kad mirtis – tai gyvenimo dalis. Apie tai galima pakalbėti dar prieš nelaimę. Vaikams nereikia tokios apsaugos – jiems būtinas vadovavimas, atsakymai į iškylančius klausimus. Būtina atsižvelgti į vaiko amžių ir išsivystymą. Tėveliai ir globėjai žino geriausiai, kaip kalbėti su vaiku, ar yra kitų bendravimo būdų (tarkim, piešimas).

Vaikai iki 8 metų gana dažnai domisi mirtimi, gana sudėtingai ją įsivaizduoja, tačiau dar nesuvokia jos neišvengiamumo. Šis supratimas ateina brandesniame amžiuje.

Jeigu atkreipsi vaiko dėmesį į kasdienes mirties apraiškas, ji atrodys jam natūrali. Vystančios gėlės ar mirštantys naminiai gyvūnėliai gali padėti suprasti, kas yra mirtis. Galima pakalbėti ir apie pagyvenusius žmones, kuriuos jis pažįsta, pasakyti, kad tu taip pat kada nors pasensi ir mirsi.

Bibliotekose būna specialių vaikiškų knygų šia tema. Skaitymas kartu ir dalinimasis patirtais įspūdžiais – geras būdas pradėti pokalbį apie mirtį.

Klausimus apie šį reiškinį vaikai gali užduoti labai įvairiai. Jie gali kalbėti ne tiek apie savo jausmus, kiek apie konkrečias mirties aplinkybes. Gali būti, kad jie paklaus, kaip atrodo karstas iš vidaus, ar baisu gulėti žemėje, ar ten šalta ir tamsu. Labai svarbu būti pasiruošusiai tokiems klausimams. Jeigu tėveliai sutrinka ir pasijunta atsidūrę labai keblioje padėtyje, vaikai tai labai greitai pastebi ir nustoja klausinėti. Jie stebi, kokią reakciją sukelia tokio pobūdžio klausimai, ar juos galima užduoti. Turėk omenyje, kad mažyliai negali sėdėti sau ir samprotauti. Jeigu kas nors šaus į galvą, jie tuoj pat atbėgs pas tave ir užduos patį sudėtingiausią pasaulyje klausimą. Tada apmąstymams nebus laiko.

Po poros minučių vaikas greičiausiai norės grįžti prie savo žaidimo. Kalbėk apie mirtį tada, kai jis nori klausytis. Mažyliams įprasta staiga pakeisti temą ir grįžti prie jos vėliau.

Kai tu gedi, vaikas turi tai žinoti. Leisk jam suprasti, kad tau šiuo metu tikrai labai liūdna. Jeigu tai slėpsi, vaikui gali pasirodyti, kad liūdėti yra gėdinga ir neleistina.

Ar vaikas turi eiti į laidotuves?

Laidotuvių ceremonija padeda žmonėms susitaikyti su netektimi, priimti mirties faktą. Vaikas yra šeimos dalis, tad jo dalyvavimas kartu su kitais yra natūralus dalykas.

Parenk jį tam, kas vyks laidotuvių metu, paaiškink, kodėl visa tai daroma, kad kai kurie iš dalyvių gali verkti. Jeigu tavo jausmai neleidžia to padaryti, paprašyk, kad su vaiku pakalbėtų kas nors iš tavo draugų ar artimųjų.

Tegul vaikas pats nusprendžia, ar norės dalyvauti. Versti jo nereikia. Jeigu mažylis nenori, paklausk, kodėl, ir leisk išsakyti jam savo jausmus.

Ar tikrai sąžiningumas yra toks jau būtinas?

Mes paprastai norime sąžiningų atsakymų. Įsiklausyk, ko klausia vaikas, ir įsitikink, kad klausimą supratai teisingai. Jeigu mažylis domisi, ar jis ir jo tėveliai kada nors mirs, atsakyk, kad miršta visi, tačiau jums tai nutiks dar labai negreitai. Jeigu jis paklausė ko nors, ko nežinai, sąžiningai pripažink: „Aš to nežinau“.

Ar reikia su vaiku kalbėti apie tuos, kurių jau nebėra?

Prisiminti mirusius mums brangius žmones yra gerai. Jie gyvena ir toliau, tik kitur – mūsų mintyse. Naudinga ištraukti nuotraukų albumą, kad vaikas galėtų jį panorėjęs pavartyti. Prisiminkite tik smagias su mirusiu žmogumi susijusias akimirkas.

Ką daryti, kai miršta augintinis?

Leisk vaikui atsisveikinti su gyvūnėliu, kol jo dar nepalaidojote. Ši ceremonija bus mažyliui labai naudinga: galite prie duobės pasimelsti, padainuoti ar pasodinti gėlių.

Kalbėk su vaiku apie mirtį, leisk jam apverkti augintinį ir apie jį kalbėti. Greičiausiai jis nesijaus toks vienišas, jei parodysi jam nuotraukas su mylimu gyvūnėliu arba... nupirksi kitą.

Susiję straipsniai

Moksleivių atostogos 2023-2024 mokslo metais

Moksleivių laukia rudens, žiemos (Kalėdų), žiemos ir pavasario (Velykų) atostogos, o mokslo metams pasibaigus prasidės vasaros atostogos.

Kaip užregistruoti vaiką į darželį?

Straipsnyje trumpai apžvelgiama priėmimo į darželius 5 didžiausiuose Lietuvos miestuose tvarka.

Kokių vitaminų ir mineralų dažniausiai trūksta vaikams?

Kokių vitaminų ir mineralų dažniausiai trūksta vaikams, į kokius simptomus reikėtų atkreipti dėmesį tėvams ir kaip papildyti mikroelementų atsargas?