Vaikas nori vien saldumynų: kodėl ir ką daryti?

Vaikai iš prigimties mėgsta įvairius saldumynus, o mokslininkai teigia, kad tai natūralu. Tačiau kada cukrus tampa problema ir kaip ją išspręsti?

Saldumynų poreikis ir pomėgis yra įgimtas

Mokslininkų teigimu, saldumynų poreikis yra įgimtas kiekvienam žmogui. Pirmasis naujagimio maistas ir pirmasis skonis, kurį jis ima pažinti yra truputį salstelėjęs motinos pienas.

Augantis ir kitą maistą ragauti pradedantis vaikas geidžia jam jau pažįstamo, todėl saugaus (prisiminkite, kad vaikams evoliuciškai būdinga maisto neofobija, t.y. neragautų, nepažįstamų maisto produktų bei skonių baimė) ir energijos suteikiančio saldumo.

Kada ir kiek cukraus galima duoti vaikams?

Cukrus yra greitai panaudojamos energijos šaltinis, tačiau jo perteklius siejamas su nutukimu, metaboliniu sindromu, hiperaktyvumu, gendančiais dantimis ir kt.

Vaikams iki 2-ejų metų nerekomenduojama duoti jokio pridėtinio cukraus, t.y. reikėtų vengti saldumynų, saldžių gėrimų, nesaldinti arbatos, peržvelgti įvairių kasdienių, net ir atrodytų, nesaldžių produktų (pavyzdžiui, duonos) etiketes ir įsitikinti, kad juose nėra (jeigu neišeina išvengti - yra kuo mažiau) pridėtinio cukraus.

Vėliau cukrus vaikų ir suaugusiųjų mityboje turėtų sudaryti tik iki 5% visos paros kalorijų normos. Pavyzdžiui, 2-3-ejų vaikams, kurių paros kalorijų norma yra apie 1000 kcal, galima suvartoti iki 13 g cukraus.

Pageidautina, kad vaiko (o taip pat ir saugusiųjų) vartojamas cukrus būtų nerafinuotas, t.y. reikėtų vengti paprasto, balto cukraus. Jį geriau pakeisti (bet taip pat vartoti labai saikingai) kitais, mažiau apdirbtais saldikliais, turinčiais įvairių naudingų medžiagų: ruduoju, nerafinuotu cukrumi, medumi, klevų sirupu ir pan.

Žinoma, daugiausiai naudos suteiks natūralus, daugiausiai vaisiuose ir uogose esantis cukrus - vaiko saldumo poreikis bus pamalonintas, jis gaus energijos suteikiančių angliavandenių, bet taip pat ir vitaminų, mineralų, ląstelienos.

Kodėl vaikai pripranta prie cukraus?

Vaikų ir suaugusiųjų skonio receptoriai skiriasi. Manoma, vaikai jų turi daugiau ir jie yra jautresni saldžiam skoniui, todėl vaikai ne tiesiog mėgsta saldumą, bet nejaučia jokio saldumo pertekliaus (jo nejaučia ir labai daug cukraus vartojantys, prie jo pripratę suaugusieji).

Vartojant daug paprastųjų angliavandenių (cukraus, baltų miltų ir pan.) cukraus kiekis kraujyje staigiai pakyla ir jaučiamas didelis energijos antplūdis, tačiau cukrus lygiai taip pat greitai ir drastiškai nukrenta, o tuo pačiu subjursta nuotaika, nebėra jėgų ir vėl labai norisi kažko saldaus.

Be to, cukrus dažnai siejamas su geromis emocijomis, apdovanojimu, sukelia gražius prisiminimus: pavyzdžiui, per gimtadienį valgome saldų tortą, per šventes gauname saldainių, aplankyti atvykę mylimi seneliai atveža įvairių skanumynų ir pan.

Ką daryti, jeigu vaikas pripratęs prie cukraus?

Jeigu juntate, kad vaikas ypač stipriai geidžia cukraus, jo nuolat reikalauja, atsisako valgyti kitokio skonio maistą, pastebite jo nuotaikos ir energijos svyravimus, nesugebėjimą susikaupti, apribokite jo suvartojamą cukraus kiekį.

Tai gali būti sudėtinga, daug pykčio ir pasipriešinimo sukelsianti užduotis, tačiau ilgainiui cukraus poreikis turėtų normalizuotis, vaikas pasitenkins mažesniu cukraus kiekiu bei sveikatai naudingu cukrumi iš vaisių, uogų.

Jeigu vaikas yra įpratęs vartoti labai daug cukraus, jo kiekį mažinkite palaipsniui, po truputį.

Patarimai, norintiems sumažinti cukraus suvartojimą arba nepripratinti vaiko prie cukraus:

• Visiškai atsisakykite jokios mitybinės vertės neturinčių gazuotų, saldžių gėrimų;
• Nesaldinkite arbatos;
• Daug cukraus turinčias vaisių sultis vertinkite ne kaip gėrimą, o kaip užkandį. Pageidautina jas perpus skiesti vandeniu;
• Rinkitės sudėtinius, ilgam energijos suteikiančius ir nuo cukraus kiekio kraujyje šokinėjimo apsaugančius angliavandenius: pilno grūdo kepinius ir makaronus, košes;
• Rafinuotą cukrų pakeiskite sveikesniais saldikliais, o dar geriau - vaisiais, uogomis;
• Įdėmiai skaitykite produktų etiketes ir venkite produktų, turinčių daug pridėtinio cukraus (ypač dažnai apgauna, atrodytų, sveikuoliški produktai, pavyzdžiui, jogurtai, varškytės, avižiniai sausainiai ir kt.);
• Nesiekite cukraus su apdovanojimu, paguoda ar kitomis emocijomis, t.y. neduokite saldainių už atliktą darbą, gražų elgesį ar susižeidus;
• Užtikrinkite sveiką ir pilnavertę vaiko mitybą, „neleiskite“ jam stipriai išalkti;
• Vyresniam vaikui pasakokite apie cukraus žalą sveikatai;
• Žinoma, rodykite gerą pavyzdį!

Šauni idėja: saldumynai tik šeštadieniais

Pastaruoju metu sparčiai populiarėja iš Švedijos atkeliavusi idėja saldumynais lepintis tik šeštadieniais. Švedijoje ji vadinasi lördagsgodis - saldainių šeštadienis.

Idėja labai paprasta: vaikai ir suaugę saldėsius valgo tik vieną dieną per savaitę, t.y. šeštadienį.

Kitomis dienomis vaikui galima pasiūlyti turėti saldumynų krepšelį į kurį jis visą savaitę dės gautus saldumynus (pavyzdžiui, dovanų gavęs ar konkretaus saldainio įsigeidęs vaikas gali jį nusipirkti, tačiau turės saldumyną įsidėti į krepšelį), o šeštadienį juos valgo savo nuožiūra ir be jokių arba tik su minimaliais apribjomais (pavyzdžiui, tik po pietų ar vakarienės).

Saldusis šeštadienis ne tik padeda sumažinti suvalgomų saldumynų kiekį, bet ir moko vaiką kantrybės, vertinti galimybę pasimėgauti saldėsiais ar net padeda kurti naujas tradicijas. Pavyzdžiui, Švedijoje šeštadieniais labai populiaru drauge su visa šeima lankytis specializuotose saldainių parduotuvėse.

Tėvus gali kiek gąsdinti mintis, kad šeštadienį vaikas saldainius kimš be sustojimo, tačiau praktika rodo, kad taip nutinka tik pirmaisiais savaitgaliais. Ilgainiui visą savaitę saldumynų negaunačio vaiko poreikis saldžiam skoniui blės ir vienu prisėdimu suvalgyti krūvos šokolado jam nebesinorės.

Jeigu saldumynų šeštadienio idėja jums nepatinka, galite įsivesti kitokias, saiką skatinančias taisykles, pavyzdžiui, susitarkite su vaiku dėl vieno saldainio per dieną taisyklės.