Intuityvus vaiko auginimas: kas tai?

Pastaruoju metu vis dažniau girdime apie intuityvumą. Intuityvus valgymas, intuityvi pedagogika, intuityvus vaiko auginimas... Šios sąvokos yra girdimos pokalbių laidose ir matomos žiniatinklių antraštėse beveik kasdien. Bet ką jos iš tikrųjų reiškia?

Pakalbėkime apie intuityvų vaiko auginimą ir pamėginkime išsiaiškinti, kas tai yra ir kokiais atvejais tokia pedagogika verta pasikliauti.

Intuicija: kas tai?

Visi mes priimame sprendimus remdamiesi savo vidinėmis žinioms. Kartais darome tai empiriniu būdu (stebėdami reiškinius ir darydami išvadas), o kartais – racionaliuoju (pasitelkdami logiką ir samprotaudami).

Intuicija – tai vidinis žinojimas, neparemtas nė vienu iš aukščiau išvardytų būdų. Paprastai tariant, tai tarsi nežinia iš kur atsiradęs vidinis balsas, kuždantis mums, kaip turėtume pasielgti vienu ar kitu atveju. Ir dažnai jis būna toks aiškus, kad net neabejojame: šis sprendimas yra teisingas. Bet iš kur gi kyla šis vidinis žinojimas?

Karlo Gustavo Jungo nuomonė

Karlas Gustavas Jungas įvardijo šį reiškinį kaip psichikos gebėjimą suvokti už sąmonės ribų. Vieni turi jį daugiau išvystytą, kiti – mažiau. Tie, kurių intuicija yra stipresnė už kitus psichikos reiškinius (pojūčius, analitinį mąstymą, loginį vertinimą), gali tapti didžiaisiais mokytojais, gebėti matyti ateitį, būti dvasiniais lyderiais, keisti pasaulį.

Moderniosios psichologijos aiškinimas

Šiuolaikinė psichologija paaiškina šį reiškinį, bandydama pagrįsti jį moksliškai: esą intuicija – tai momentaliai kylančios mintys ir sprendimai, lyg mozaika susidedantys iš mūsų pačių sukauptos gyvenimiškos patirties.

Kitaip tariant, kažkada gyvenime jau turėję tam tikrus potyrius, tiksliai žinome, kaip pasielgti vienoje ar kitoje panašioje situacijoje. Be to, esame protingos būtybės, todėl gebame pastebėti smulkmenas ir sudėti jas į vieną bendrą vaizdą, leidžiantį akimirksniu įsivertinti situaciją ir žinoti, kaip joje veikti.

Kas yra intuityvi tėvystė

Mūsų laikais be galo daug tėvų susiduria su nemenku nerimu. Kas dėl to kaltas? Galbūt dideli informacijos srautai, aukšti visuomenės reikalavimai, interaktyvaus bendravimo persvara prieš tikrą, akis į akį kontaktą?

O gal, priešingai, visuomenės primestas požiūris, kad, jei norime būti gerais tėvais, mūsų atžalos turi turėti naujausią išmanųjį telefoną, lankyti populiarius būrelius, valgyti išimtinai tai, kas yra laikoma teisinga?

Kaip mes norime auginti savo vaikus

Šiame aplinkiniame triukšme be galo lengva pasimesti. Jis užgožia ne tik vaiko vidinį balsą, bet ir mūsų pačių. Kas mes esame iš tikrųjų? Kaip iš tikrųjų norėtumėte elgtis, auginti vaikus?

Intuityvi tėvystė moko mus atsiriboti nuo išorinio triukšmo ir vidinių baimių, įsiklausyti ir iš tikrųjų būti su savo atžalomis. Ji reiškia atsipalaidavimą, paleidimą ir pajautimą. Pasitikėjimą ne išoriškai primestomis auklėjimo schemomis, o savo pačių gebėjimu kurti ir palaikyti jautrų, tvirtą, tikrą ryšį su vaiku.

Juk lavinančios išmaniosios programėlės, populiarūs būreliai ir naujausi žaidimai yra gerai. Bet jie niekada neatstos tikro, tiesioginio kontakto su vaikais.

Intuityvus auklėjimas neužtikrina teisingų sprendimų

Kita vertus, yra nemažai tėvų, teigiančių, kad pasikliauja intuicija, bet priima ne visada palankius vaikams sprendimus. Pavyzdžiui, neduoda sergančiam vaikui vaistų ar reikalingų mikroelementų, nes kam ta chemija ir viskas, kas netikra, arba atriboja jį nuo sugedusio pasaulio, kuris, neva nieko doro negali jam suteikti. Toks elgesys yra kraštutinis ir gali turėti rimtų pasekmių.

Intuicija – iš patirties

Intuicija geriausiai pasiteisina tose srityse, kuriose turime sukaupę tam tikros patirties. Ir nesvarbu – ar tai mūsų asmeninė patirtis, ar bendra, per amžius sukaupta žmonijos patirtis, slypinti kolektyvinėje pasąmonėje.

Mes kuo puikiausiai gebame naudotis šia nuojauta situacijose, kurios nuolat kartojasi iš kartos į kartą (pavyzdžiui, ramindami vaiką arba rūpindamiesi šeimos saugumu). Bet sprendžiant klausimus, reikalaujančius profesionalaus, specifinio išmanymo, ko gero, teisingiausia būtų derinti nuojautą su racionaliu, logika paremtu padėties įvertinimu.