Intrahepatinė nėščiųjų cholestazė (2513)

Kas yra intrahepatinė nėščiųjų cholestazė (INC)?

Cholestazė yra kepenų liga, kai sutrinka tulžies tekėjimas tulžies pūslės latakais, o tulžies rūgščių koncentracija kraujyje padidėja.

Nėštumo metu cholestazę, manoma, lemia nėštumo hormonų poveikis ir paveldimumas.

Rizika susirgti šia liga yra didesnė, jei nėštukės šeimoje buvo INC atvejų, jei ji yra sirgusi kepenų ligomis, daugiavaisio nėštumo atveju, jei INC pasireiškė ankstesnių nėštumų metu.

Pasireiškus cholestazės požymiams būtina nedelsiant kreiptis į gydytojus.

Kokie yra cholestazės požymiai?

Intrahepatinė cholestazė dažniausiai pasireiškia III-čiojo nėštumo trimestro metu, nors gali pasireikšti ir anksčiau, dažniausiai šaltuoju metų laiku.

Būdingiausias požymis (o dažnai ir vienintelis) – stiprus pėdų ir delnų niežulys. Niežulys nėštumo metu nėra retas reiškinys, tačiau INC atveju niežti galūnes: delnus ir padus. Niežėjimas gali išplisti ir į kitas kūno vietas (kaklą, veidą).

Niežėjimas gali būti labai intensyvus, trukdyti miegoti, atsipalaiduoti, versti nuolat kasytis net iki žaizdų. Niežėjimas paprastai liaunasi praėjus porai parų po gimdymo, kepenų ir tulžies pūslės veikla normalizuojasi.

Jei ligos eiga yra sunki, galimi ir kiti požymiai, pasireiškiantys sergant gelta: tamsus šlapimas, balkšvos išmatos, pykinimas, vėmimas, skausmas dešinėje pilvo pusėje, pageltusi oda ar akių baltymai.

INC diagnozė ir gydymas

Diagnozė patvirtinama laboratoriniais kraujo tyrimais. Liga paprastai nesukelia rimtesnių pasekmių nėščiajai, tačiau vaisiui rizika padidėja.

Galimos komplikacijos yra priešlaikinis gimdymas, mekonijaus patekimas į vaisiaus vandenis, vaisiaus žūtis dėl toksinio tulžies rūgščių poveikio vaisiaus organams.

Dėl to nėščioji stebima dažniau, nei normalaus nėštumo metu, o gimdymą gali būti rekomenduojama skatinti nelaukiant 37-os nėštumo savaitės.

Skiriami vaistai, mažinantys simptomus ir nėštumo komplikacijų riziką.

Gyvenimo būdas sergant INC

Gydytojas gali paskatinti daugiau judėti, gerti daug skysčių, paskirti specialų mitybos planą, skirtą sergantiems kepenų ligomis:

• Valgyti dažnai ir po nedaug, vartoti daug skysčių.
• Valgyti daugiau šviežių daržovių ir vaisių, augalinio maisto, kuriame gausu skaidulų, vitamino K ir kalcio: špinatų, salotų lapų, brokolių, žalių žirnelių, neriebių pieno produktų, žuvies, apelsinų, duonos.
• Sumažinti gyvulinių riebalų kiekį (riebios mėsos ir paukštienos, pieno produktų, sviesto), vengti riebesnio keptuvėje kepto maisto, majonezo, padažų
• Nedideliais kiekiais naudoti ir lengviau įsisavinamą augalinį aliejų ar margariną (riebalai yra būtini mažylio vystimuisi).
• Gerti skaidrias sultis, vaisių ir uogų nuovirus, vaistažolių arbatas. Ypač tinka šviežiai spaustos greipfrutų sultys ir erškėtuogių arbata.
• Vengti kiaušinių, žiedinių kopūstų, Briuselio kopūstų, melionų, ridikėlių, džiovintų žirnių, lęšių, pupų, alyvuogių, marinuotų ir raugintų produktų, avokadų.
• Negerti kavos, žalios arbatos, tulžį varančių arbatų.

Niežėjimą ir jo keliamą diskomfortą galima sumažinti tokiais būdais:

• Ledukų kompresai delnams ir pėdoms (dėl šalčio sulėtėjus kraujotakai niežėjimas kiek nuslopsta).
• Miegas vėsioje patalpoje ir patalpų drėkinimas.
• Odos drėkinimas ir raminimas. Galima išmėginti avižų dribsnių, ramunėlių kompresus, patepti odą drėkinančiu kūno losjonu su šlapalu (urea) arba geros kokybės alyvuogių aliejumi.