Parvovirusas nėštumo metu: ar jis pavojingas?

Parvovirusu dažniausiai serga vaikai ir įprastai jiems ligos eiga būna nesunki. Tačiau parvovirusas yra pavojingas nėštumo metu - užsikrėtęs vaisius gali neišgyventi arba patirti sunkias komplikacijas. 

Kas yra parvovirusas?

Parvovirusas, parvovirusinė infekcija B19 (arba kitaip – infekcinė eritema) – liga, kurios akivaizdžiausi simptomai vaikams – veido odos, o vėliau – ir viso kūno bėrimas; suaugusiesiems – hemoglobino kiekio sumažėjimas (ypač sergantiems lėtinėmis kraujo ligomis), sąnarių būklės pablogėjimas; užsikrėtus nėščiajai, liga gali paveikti vaisių ir kelti rimtą pavojų jo sveikatai ir gyvybei.

Šia liga įprastai serga 3–15 metų vaikai. Dažniausiai užsikrečia pradinių klasių mokiniai, bet infekcijos atvejų pasitaiko ir tarp suaugusiųjų.

Nors daugiau infekcijos atvejų fiksuojama žiemą ir pavasarį, tačiau virusas aktyviausias orams šylant, tad tuo metu gali kilti ligos protrūkių. Tačiau pavienių parvovirusinės infekcijos atvejų pasitaiko bet kuriuo metų laiku.

Kaip užsikrečiame parvovirusu?

Parvovirusu užsikrečiama šiais būdais:

• Oro lašiniu būdu po kontakto su simptomų turinčiu ar besimptome forma sergančiu asmenimi;
• Buitinio kontakto metu;
• Per kraują jo perpylimo metu;
• Transplantuojant kaulų čiulpus;
• Per placentą (t. y. motina infekciją perduoda vaisiui).

Kokie yra parvoviruso simptomai nėštumo metu?

Dažniausi parvoviruso simptomai besilaukiančioms moterims:

• Šiek tiek pakilusi temperatūra;
• Į lengvo peršalimo panašūs simptomai – prasta savijauta, gerklės skausmas, sloga;
• Galvos skausmas;
• Nedidelis pykinimas ir (arba) viduriavimas;
• Sąnarių patinimas ar skausmas;
• Bėrimai. Tai imuninės sistemos reakcija į infekciją. Bėrimai gali plisti į krūtinę, rankas, pilvą ir šlaunis, išbertas vietas gali niežėti. Bėrimų gali išlikti net iki kelių savaičių, todėl kartais atrodo, kad situacija tik blogėja: bėrimus gali suaktyvinti tam tikri dirgikliai, pavyzdžiui, karštis, fizinis krūvis, nerimas ir stresas. Tiesa, suaugusius pacientus išberia rečiau nei vaikus.
• Rečiau pasitaikantys simptomai:
• Patinę limfmazgiai;
• Paraudusios akys;
• Sunkesnis bėrimas, vizualiai primenantis pūsleles ar mėlynes.

Beje, pirmieji simptomai gali pasireikšti kelias dienas prieš pasirodant bėrimams.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad nemaža dalis parvovirusu sergančių pacientų apskritai nejaučia jokių simptomų.

Kada parvovirusas pavojingiausias nėščioms moteris?

Jei nėščioji neturi imuniteto nuo šio viruso, infekcija pavojingiausia pirmąsias 20 nėštumo savaičių (t. y. 4–20 sav.). Rizika vaisiui perduoti infekciją auga didėjant gestaciniam amžiui:

• < 4 savaitės – 0 %;
• 5–16 savaičių – 15 %;
• 17–20 savaičių – 25–30 %.

Nėščiajai užsikrėtus parvovirusu vaisius gali būti paveikiamas praėjus 3–5 sav. nuo infekcijos pirmųjų simptomų pasireiškimo mamai.

Kuo parvovirusas yra pavojingas vaisiui?

Dauguma moterų, kurios nėštumo metu buvo užsikrėtusios parvovirusu, pagimdo visiškai sveikus kūdikius. Taip pat didesnė tikimybė, kad įsčiose augantis vaisius virusu neužsikrės, tad nepasireikš jokių komplikacijų.

Parvovirusas labai retai sukelia įgimtas anomalijas ir apsigimimus (maždaug 1 % atvejų), tačiau gali sukelti šias komplikacijas:

• Anemija. Infekciją mama gali perduoti vaisiui, kuriam užsikrėtus didėja anemijos (mažakraujystės) rizika. Virusas gali pažeisti vaisiaus raudonuosius kraujo kūnelius bei sukelti sunkios formos anemiją. Po 20-osios nėštumo savaitės sunkios anemijos išsivystymo rizika yra mažesnė, tačiau vis tiek visais atvejais atliekami tyrimai.
• Vaisiaus vandenė (hidrops fetalis). Dėl sunkios anemijos gali vystytis vaisiaus vandenė – būklė, kurią sukelia organizme susikaupę skysčiai.
• Vaisiaus žūtis (persileidimas). Negydant vandenės vaisius gimdoje gali žūti.
• Kitos galimos kiek retesnės parvovirusinės infekcijos komplikacijos: vaisiaus augimo sulėtėjimas, miokarditas, mekoninis peritonitas, placentos padidėjimas, vaisiaus edema (skysčių perteklius, lemiantis patinimus), odos bėrimai, trombocitopenija (sumažėjęs trombocitų kiekis), leukopenija (sumažėjęs leukocitų kiekis) ir kvėpavimo nepakankamumas.

Ką daryti, jei manote, kad nėštumo metu turėjote kontaktą su sergančiuoju parvovirusu?

Infekcija dažniausiai perduodama oro lašeliniu būdu, tad jei turėjote artimą kontaktą su parvovirusu užsikrėtusiu žmogumi arba jei atsirado bėrimų, iškart informuokite nėštumą prižiūrintį gydytoją: jis skirs kraujo tyrimą.

Kas yra laikoma artimu kontaktu su infekcijos nešiotoju? Sąlytis – tai buvimas toje pačioje patalpoje su užsikrėtusiuoju ilgesnį laiką (15 min. ar ilgiau) arba tiesioginis kontaktas. Pagrindinis infekcijos šaltinis nėštumo metu yra buitinis (o ne profesinis) kontaktas. Pavyzdžiui, nėštumo metu moterims didesnė rizika užsikrėsti, jei šeimoje jau yra vaikų, galinčių „parnešti“ virusą. 

Kol nėra aišku, ar neužsikrėtėte parvoviruso infekcija, turėtumėte vengti kontakto su kitomis nėščiosiomis.

Parvoviruso tyrimas nėštumo metu

Kraujo tyrimas padeda nustatyti, ar moteris turi IgM ir IgG antikūnų prieš parvovirusą. IgM antikūnai rodo, kad infekcija buvo pasireiškusi neseniai, o IgG – jog yra susiformavęs imunitetas.

Kraujo tyrimas atskleidžia, ar:

• Anksčiau sirgote parvovirusu ir turite nuo infekcijos apsaugančių antikūnų ir atitinkamai įgijote imunitetą. Nustatyta, kad besimptome forma yra sirgę ir imunitetą turi net iki 50–65 % suaugusiųjų;
• Šiuo metu sergate parvovirusu;
• Atitinkamai ir ar anksčiau nesate sirgusi parvovirusu bei ar rizika užsikrėsti infekcija yra didesnė.

Beje, iš to paties kraujo mėginio gali būti atliekamas ir raudonukės tyrimas, ypač jei nėščioji nebuvo skiepyta MMR vakcina. Raudonukė nėštumo metu yra pavojingas dėl įgimtos raudonukės sindromo. 

Parvoviruso gydymas nėštumo metu

Jei parvovirusu užsikrėtėte per pirmąsias 20 nėštumo savaičių, tuomet reikės reguliariai atlikti ultragarsinį tyrimą vaisiaus augimui ir vystymuisi stebėti. Gydytojai siekia ištirti, ar nėra vaisiaus anemijos ir vandenės požymių.

Parvoviruso gydymas, jei nėra komplikacijų

Jeigu infekcija patvirtinama, tačiau vaisiaus būklė normali:

• Skiriamas simptominis gydymas (ilsėtis, vartoti pakankamai skysčių);
• Pasitarus su gydytoju gali būti vartojami karščiavimą ir skausmą mažinantys vaistai;
• Reguliariai atliekami kraujo tyrimai (IgM, IgG);
• Bent 8–12 savaičių reguliariai atliekami ultragarsiniai tyrimai, padedantys stebėti, ar neatsiranda vaisiaus anemijos ar vandenės požymių.

Parvoviruso gydymas nustačius vaisiaus anemiją

Stebėjimui pasitelkiami šie būdai:

• Ultragarsinė diagnostika;
• Matuojamas vidurinės smegenų arterijos kraujotakos greitis (tai padeda įvertinti anemijos sunkumą);
• Jei nustatoma sunki anemija, vaisiui gali būti perpilamas kraujas. Dažnai ši procedūra leidžia išvengti vaisiaus žūties.

Parvoviruso gydymas, jei išsivysto vaisiaus vandenė (hidrops fetalis)

Išsivysčiui šiai vaisiaus būklei nėštumo metu:

• Būtina atidi gydytojų perinatologų priežiūra;
• Dažniausiai reikia perpilti kraują.

Kaip išvengti parvoviruso nėštumo metu?

Šiuo metu vakcinos nuo parvoviruso B19 nėra, tad reikia imtis įprastų prevencinių priemonių:

• Dažnai plauti rankas;
• Vengti kontaktų su sergančiais asmenimis;
• Laikytis kitų asmens higienos rekomendacijų;
• Jei namuose auga kiti vaikai, kurių grupėje ar klasėje yra susirgusių, vertėtų, jeigu yra galimybė, vaiko kurį laiką į ugdymo įstaigą neleisti, kad „neparneštų“ viruso namo.