Sveikos,
Man 38 metai, aš bevaikė ir vieniša, tad sumąsčiau susilaukti vaiko nuo spermos donoro, kol nevėlu. Gyvenu šalyje, kurioje tai padaryti gali kiekvienas norintis. Joje esu be artimųjų, visi jie-Lietuvoj, tai vaiką, savaime suprantama, auginsiu viena.
Savo planu pasidalijau su keliom draugėm, turinčiom vaikų bei antrąsias puses. Iš jų sulaukiau ne sveikinimų už drąsą ir ryžtą, o tik lavinos negatyvo ir skaudžių žodžių, kurių jos nevyniojo į vatą. Visas nuomones apibendrinčiau taip: pirma, čia nesąmonė, kas per „durnumas“ man užplaukė, su mažu vaiku žiauriai sunku net turint partnerį, o aš, kadangi būsiu viena, vargsiu be jokio atokvėpio ir galiausiai psichiatrinėj atsidursiu. Antra, iš mano vienos pajamų bus neįmanoma aprūpinti vaiką, o jei aš ketinu jį auginti nepritekliuj-tai geriausia nė nepaleisti jo į pasaulį. Taip pat aš atseit tyčia atimsiu iš vaiko pusę jo šaknų-tėvą, senelius, giminaičius, ir tai jam sutraumuos psichiką bei sukels begalę kompleksų. Viena draugė išvis pasiūlė verčiau džiaugtis bevaikystės privalumais-laisve daryti kas patinka, karjera, lengvesniu gyvenimu, kelionėmis... Ir pasakė, kad jei labai norisi rūpintis ir duoti, tai galima rūpintis savimi ir itin daug duoti SAU.
Trumpai tariant, tos moterys man nepritaria, bet aš savo plano atsisakyti negaliu. Pirmiausia todėl, kad trykšte trykštu energija ir noru globoti, rūpintis, ugdyti SAVO VAIKĄ, ir to man nepakeistų jokia kita veikla. Taip pat man be galo skausminga žiūrėti į socialinius tinklus su pranešimais apie nėštumus ir gimimus, į laimingų šeimų nuotraukas, pykdo draugės, kurios visos gimdo ir paskui nutolsta, nes joms įdomiau bendrauti su kitomis mamomis, įgriso jausmas, kad esu kitokia, nepilnavertė... Nervina ir vienatvė bei tuštuma, tai, kad mano gyvenimas įstrigęs vienam taške, o kitų žmonių juda pirmyn, keičiasi, nes jie pastoviai užsiėmę vaikais ir vis naujais jų raidos etapais. O kur dar nuostabi nėštumo patirtis... Kai tu nėščia, kiti tave sveikina, tavimi žavisi, linki laimės, jų akyse tu ypatinga... Taipogi nesuprantu tų, kurie susilaukę vaikų ima akcentuoti bevaikystės privalumus. Angliškai išsireiškus-what‘s wrong with people? Turi tokį stebuklą, kurio dėka tau kas akimirką atsiveria begalės naujų patirčių ir įdomybių, bet postringauji apie laimę be vaikų? Wtf? Ir dar-kažkodėl niekas nesmerkia našlių ar tų, kurias vyrai pametė nėščias/su vaikais, bet pageidaujančios gimdyti nuo donorų daug kam yra didžiausios „blogietės“ ir „durnės.“ Negėda žmonėms dėl šitokios savo netolerancijos?
Temos klausimas trumpas ir tiesmukas: kas teisios-aš ar mano draugės? Kodėl jų reakcija tokia negatyvi, kodėl jos vos ne trenkta mane laiko, nejaugi nesupranta, kas yra stogą raunantis instinktas gimdyti?
- Pradžia
- Tinklalaidė
- Planavimas
- Nėštumas
- Vaikas
- Šeima
- Namai
- Skaičiuoklės
- Forumas
- Skelbimai
- Atsiliepimai
Vaikas
- Straipsniai apie vaikus
- Vaiko sveikata
- Vaikų vardai
- Kūdikių pasaulis
- Neišnešioti kūdikiai
- Peršalimo ligos
- Vaiko ugdymas
- Kūdikio ir vaiko priežiūra
- Vaiko auklėjimas
- Vaiko globa
- Vaikų skiepai
- Sauskelnių ir puoduko reikalai
- Vaiko higiena
- Vaiko maitinimas ir mityba
- Vaiko kalbos raida
- Vaiko miegas
- Žindymas
- Vaiko intelekto ir gebėjimų raida
- Vaiko emocinė raida
- Fizinė ir motorinė vaiko raida
Esu tikra, kad po keliariu metu tik pasigailetumėte, jog paklausete draugių.
