Lauko darželis: kuo jis skiriasi nuo įprasto darželio?

Darželis, kuriame vaikai didelę dienos dalį leidžia ne grupėje, o lauke – miške, pievoje ar kitoje gamtinėje aplinkoje. Lietuvoje tėvai vis dažniau domisi lauko darželiais, tačiau išgirdus šį pavadinimą natūraliai kyla klausimų: ar vaikai tikrai būna lauke ir lyjant, ką jie ten veikia visą dieną ir kuo toks ugdymas skiriasi nuo įprasto darželio?

Lauko arba gamtos darželio idėja paremta tuo, kad natūrali aplinka tampa ne tik vieta pasivaikščioti, bet ir svarbia vaiko žaidimų bei mokymosi erdve.

Tai nereiškia, kad vaikai visą dieną tiesiog laksto po mišką. Lauke gali vykti įprastos ikimokyklinio ugdymo veiklos – kūryba, skaičiavimas, kalbos lavinimas, gamtos tyrinėjimas, fizinis aktyvumas ar laisvas žaidimas.

Lauko ugdymo praktikos paplitusios įvairiose šalyse, ypač Šiaurės Europoje, tačiau konkretus jų modelis gali labai skirtis priklausomai nuo darželio.

O kas nutinka, kai lyja ar sninga?

Tai turbūt vienas pirmųjų klausimų, kylančių tėvams.

Lauko darželio filosofijoje prastesnis oras savaime nėra priežastis visą dieną praleisti patalpoje. Vaikai mokosi būti gamtoje skirtingais metų laikais ir patirti ją tokią, kokia ji tuo metu yra.

Todėl čia ypač svarbi tampa tinkama apranga – neperšlampami viršutiniai drabužiai, tinkama avalynė, keli drabužių sluoksniai ir atsarginiai rūbai.

Žinoma, tai nereiškia principo „lauke bet kokia kaina“. Konkrečios įstaigos turi savo taisykles, o ekstremalios oro sąlygos ir vaikų saugumas vertinami atskirai.

Kuo jis skiriasi nuo įprasto darželio?

Didžiausias skirtumas – kiek svarbi ugdymo proceso dalis yra pati gamtinė aplinka.

Įprastame darželyje vaikai taip pat eina į lauką, tačiau didelė dalis veiklų paprastai vyksta grupėje. Lauko darželyje miškas, parkas, pieva ar kiemas gali tapti savotiška klase.

Pagaliukai, akmenys, vanduo, purvas, lapai ar sniegas čia nėra vien fonas žaidimui – jie tampa priemonėmis tyrinėti, kurti ir spręsti problemas.

Lauko ugdymas taip pat dažnai suteikia daugiau erdvės vaiko savarankiškam žaidimui ir judėjimui.

Kodėl toks ugdymas apskritai pasirenkamas?

Mokymasis lauke siejamas su įvairiomis galimybėmis vaiko raidai. „Education Scotland“ apžvelgiami tyrimai rodo sąsajas su fiziniu aktyvumu, motoriniais gebėjimais, pasitikėjimu savimi, problemų sprendimu, socialiniais įgūdžiais ir ryšiu su gamta.

Natūrali aplinka vaikui taip pat pateikia nuolat besikeičiančių situacijų. Perlipti rąstą, išlaikyti pusiausvyrą ant nelygaus paviršiaus ar sugalvoti, kaip iš šakų pastatyti slėptuvę, yra visai kitokia patirtis nei žaisti ant lygių grindų.

Tačiau svarbu nepaversti lauko darželio stebuklingu sprendimu. Vien buvimas lauke savaime negarantuoja geresnio ugdymo – reikšmę turi pedagogų darbas, veiklų kokybė, saugumas ir tai, kaip lauko aplinka panaudojama mokymuisi.

O kaip dėl saugumo?

Lauko pedagogikoje vaikui gali būti leidžiama patirti daugiau kontroliuojamos rizikos – laipioti, tyrinėti nelygų paviršių ar mokytis įvertinti savo galimybes.

Tačiau tai nereiškia, kad vaikai paliekami be priežiūros. Kokybiškame lauko ugdyme rizika turi būti vertinama taip, kad vaikas galėtų tyrinėti ir mokytis, tačiau būtų apsaugotas nuo išvengiamo pavojaus.

Ar lauko darželis tinka kiekvienam vaikui?

Vieno atsakymo nėra.

Vienam vaikui didelė erdvė, judėjimas ir gamta gali būti būtent tai, ko reikia, kitam adaptuotis prie tokio ritmo gali būti sudėtingiau. Lygiai taip pat skiriasi ir patys lauko darželiai – jų dienotvarkė, lauke praleidžiamas laikas, patalpos, pedagogikos principai ir veiklos.

Todėl renkantis verta neapsiriboti vien užrašu „lauko darželis“, o nuvykti į konkrečią įstaigą ir paklausti: kiek realiai laiko vaikai būna lauke, kas vyksta esant labai prastam orui, kaip organizuojamas miegas ir maitinimas, kaip užtikrinamas saugumas ir kokia yra įprasta vaiko diena.

 

Galiausiai svarbiausia ne tai, ar darželis vadinamas lauko, privačiu ar valstybiniu, o kaip konkrečioje vietoje jaučiasi ir auga konkretus vaikas.