Kodėl kai kurios moterys ilgai nesijaučia pasiruošusios motinystei?

„Kada vaikai?“ – klausimas, kurį dalis moterų pradeda girdėti vos sulaukusios trisdešimties, o kartais ir gerokai anksčiau. Tačiau net turint mylimą partnerį, stabilų darbą ir, žvelgiant iš šalies, visas sąlygas kurti šeimą, viduje gali nebūti jausmo „aš jau pasiruošusi“. Kodėl vienos moterys apie vaikus svajoja nuo jaunystės, o kitos motinystei nesijaučia pasiruošusios net tada, kai aplinkiniai tikisi visai ko kito?

„Tinkamas laikas“ kiekvienai gali reikšti ką kita

Visuomenėje vis dar gyvas įsivaizdavimas, kad tam tikru gyvenimo momentu noras tapti mama turėtų atsirasti savaime. Baigei mokslus, pradėjai dirbti, sukūrei santykius, galbūt įsigijai būstą – atrodo, kad kitas „logiškas“ žingsnis turėtų būti vaikai.

Tačiau žmogaus gyvenimas nėra iš anksto sudėliotas planas, o pasirengimas motinystei priklauso ne vien nuo amžiaus ar išorinių aplinkybių.

Viena moteris gali labai norėti vaiko net neturėdama finansinio stabilumo, kita – gyventi iš pažiūros itin stabilų gyvenimą ir vis tiek abejoti. Ir tai nebūtinai reiškia, kad ji nenori vaikų apskritai.

Kartais atsakymas tiesiog būna: „Noriu, bet dar ne dabar.“

Gąsdina ne pats vaikas, o gyvenimo pokytis

Vaiko gimimas iš esmės pakeičia kasdienybę. Keičiasi laisvalaikis, miegas, santykiai, finansai, profesiniai planai, spontaniškumo galimybės ir atsakomybės mastas.

Todėl moteris gali norėti vaikų, tačiau kartu bijoti to, ko teks atsisakyti.

Ypač daug abejonių gali kilti toms, kurios vertina savo nepriklausomybę, aktyvų socialinį gyvenimą, keliones, karjerą ar galimybę pačioms spręsti, kaip atrodo jų diena. Tokiu atveju motinystė gali atrodyti ne tik kaip kažko naujo pradžia, bet ir kaip dabartinio gyvenimo pabaiga.

Šie du jausmai neprieštarauja vienas kitam. Galima norėti vaiko ir kartu liūdėti pagalvojus apie laisvę, kurią teks bent kuriam laikui apriboti.

„O jeigu visa atsakomybė galiausiai liks man?“

Sprendimą susilaukti vaikų gali veikti ir tai, kokius santykius moteris matė savo šeimoje ar aplinkoje.

Jeigu motinystė jai nuo mažens siejosi su nuolat pavargusia mama, kuri viena rūpinasi vaikais, buitimi, maistu, gydytojais ir dar bando dirbti, nenuostabu, kad pačios motinystės perspektyva gali kelti nerimą.

Abejonių gali atsirasti ir žvelgiant į savo santykius. Ar partneris iš tiesų bus lygiavertis tėtis? Kas kelsis naktimis? Kas liks namuose vaikui susirgus? Ar abu turės galimybę pailsėti? Ar moteriai nereikės tapti žmogumi, kuris ne tik viską daro, bet ir nuolat prisimena, ką reikia padaryti?

Kartais moteris nesijaučia nepasiruošusi vaikui – ji nesijaučia pasiruošusi motinystės modeliui, kurio bijo.

Norisi dar pagyventi „sau“

Šiuolaikinės moterys pirmojo vaiko susilaukia vėliau nei ankstesnės kartos. Ilgiau mokomasi, vėliau įsitvirtinama profesiniame gyvenime, daugiau keliaujama, ieškoma tinkamo partnerio, siekiama finansinio stabilumo.

Todėl trisdešimtmetė šiandien nebūtinai jaučiasi esanti tame pačiame gyvenimo etape, kuriame prieš kelis dešimtmečius buvo tokio pat amžiaus moteris.

Mintis „dar noriu pagyventi sau“ kartais vertinama kaip egoistiška, tačiau už jos gali slypėti labai skirtingi poreikiai: noras įsitvirtinti profesinėje srityje, pakeliauti, sustiprinti santykius, susikurti finansinį saugumą ar tiesiog pasimėgauti gyvenimo etapu, kuriame atsakai tik už save.

Finansinis nesaugumas taip pat daro savo

Vaikas – ne tik emocinis, bet ir labai praktiškas sprendimas. Būstas, pajamos, vaiko priežiūra, galimas pajamų sumažėjimas, grįžimas į darbą – visa tai gali tapti rimta dvejonių priežastimi.

Ypač jei moteris neturi stipraus finansinio užnugario arba žino, kad šeimos pajamos labai priklauso nuo jos darbo.

Kartais noras pirmiausia „susitvarkyti gyvenimą“ tampa vis tolstančia riba: dar reikia geresnio darbo, didesnio būsto, daugiau santaupų, dar vienų atostogų, dar šiek tiek stabilumo.

Problema ta, kad absoliutaus saugumo jausmas gali taip ir neateiti.

Baimė prarasti save

Apie tai kalbama vis daugiau – tapus mama pasikeičia ne tik dienotvarkė, bet ir moters tapatybė.

Kai kurioms moterims būtent ši dalis kelia didžiausią nerimą. Ar liks laiko pomėgiams? Santykiams? Draugams? Sportui? Karjerai? Ar aplinkiniai ir toliau matys ją kaip atskirą žmogų, o ne pirmiausia kaip kažkieno mamą?

Tokios baimės gali būti ypač stiprios stebint motinystę socialiniuose tinkluose ar savo aplinkoje, kur neretai susidaro įspūdis, kad „gera mama“ vaikui turi atiduoti beveik visą save.

Tačiau motinystė nebūtinai reiškia ankstesnės tapatybės išnykimą. Ji tampa dar viena žmogaus gyvenimo ir tapatybės dalimi.

Kartais stabdo klausimas: „O ar būsiu gera mama?“

Kuo rimčiau žmogus suvokia atsakomybę už vaiką, tuo daugiau klausimų gali kilti.

Ar turėsiu pakankamai kantrybės? Ar mokėsiu nuraminti kūdikį? Ar nepakartosiu savo tėvų klaidų? Kaip susitvarkysiu su nuovargiu? O jeigu motinystė man nepatiks taip, kaip tikėjausi?

Ypač daug abejonių gali patirti moterys, kurios linkusios sau kelti aukštus reikalavimus. Jeigu atrodo, kad prieš susilaukiant vaiko reikia būti visiškai emociškai pasirengusiai, finansiškai stabiliai, turėti idealius santykius ir tiksliai žinoti, kokia mama būsi, kartelė tampa beveik nepasiekiama.

Spaudimas kartais duoda priešingą rezultatą

„Laikrodis tiksi“, „vėliau bus sunkiau“, „tai ko dar laukiate?“ – tokios frazės retai padeda žmogui aiškiau suprasti, ko jis iš tiesų nori.

Priešingai, kuo stipresnis aplinkinių spaudimas, tuo sunkiau atskirti savo norą nuo svetimų lūkesčių.

Moteris gali pradėti svarstyti ne „ar aš noriu vaiko?“, o „ar jau privalėčiau jo norėti?“.

Tai du visiškai skirtingi klausimai.

O gal visiškai pasiruošusios motinystei nebūna?

Laukiant aiškaus momento, kai dings visos baimės ir atsiras šimtaprocentinis užtikrintumas, galima jo taip ir nesulaukti.

Sprendimas susilaukti vaiko yra vienas didžiausių gyvenime, todėl abejonės savaime nėra ženklas, kad žmogus tam nepasiruošęs. Net labai vaikų norintys žmonės gali bijoti gimdymo, nuovargio, finansinių pokyčių ar to, kaip pasikeis jų santykiai.

Galbūt svarbiau ne laukti akimirkos, kai nebeliks nė vienos abejonės, o savęs paklausti: jeigu atidėčiau į šalį kitų žmonių lūkesčius ir savo baimes, ko iš tiesų norėčiau aš?

Ir atsakymas nebūtinai turi ateiti šiandien.