Ekranai vaikų rankose: ar tikrai tai – tik blogis?

Apie vaikų ir technologijų santykį dažniausiai kalbama vienpusiškai – kaip apie grėsmę elgesiui ir sveikatai. Tačiau „Robotikos akademijos“ direktorė Evelina Burokė laidoje „Sveikatos DNR“ pasiūlė pažvelgti į tai kitaip: telefonas ar planšetė vaiko rankose – tai kaip peilis. Pats įrankis nėra blogas, tačiau paliktas vienas su juo vaikas gali nukentėti.

Nuo kokio amžiaus vaikai turėtų pradėti naudotis ekranais?

Pasak E. Burokės, šiuolaikiniams vaikams ir paaugliams technologijos nebėra naujovė – tai kasdienybės dalis, lydinti juos nuo pirmųjų gyvenimo metų.

Šiandien diskusijų objektas yra ne patys ekranai, o jų turinys. Daugelis tėvų kelia klausimą, kaip supažindinti vaikus su naujosiomis technologijomis. Tačiau, pasak E. Burokės, to daryti nereikia. „Tai yra jų realybė, ir mes, suaugusieji – tėvai ir edukatoriai, – turime suprasti tą realybę bei padėti vaikams šiame procese formuoti sąmoningą ir reflektuotą santykį su technologijomis.“

Vaikai ir ekranai: tarptautinių organizacijų gairės

E. Burokė pabrėžia, kad nuomonių šia tema yra daug ir įvairių, todėl verta remtis tarptautinėmis rekomendacijomis:

• Pagal pasaulines rekomendacijas vaikams iki 2 metų nerekomenduojama naudotis ekranais.
• 2–5 metų vaikams ekranų laikas neturėtų viršyti 1 valandos per dieną – tai laikoma pakankamai saugia riba.
• 5–12 metų vaikams ši riba gali didėti iki 1,5 valandos per dieną, tačiau, pasak E. Burokės, svarbu ne tik laikas, bet ir turinys – jis turėtų būti tėvų prižiūrimas ir atrenkamas, o ne paliekamas vien vaiko pasirinkimui.
• Kitose tarptautinėse rekomendacijose nurodoma, kad vaikai iki 12 metų neturėtų turėti išmaniojo telefono.

„Jeigu kyla poreikis susisiekti su vaiku, turime ir kitų priemonių – mygtukinius telefonus, turinčius skambinimo ir žinučių siuntimo funkcijas, išmaniuosius laikrodžius ir kt.“

Nuo 12 metų vaikai jau gali naudotis išmaniaisiais telefonais, tačiau iki pat pilnametystės rekomenduojama kartu aptarti turinį, taikyti ekrano laiko ar turinio ribojimo programėles ir naudotis kitomis saugumo priemonėmis.

„Gairės yra patariamasis balsas, o ne draudimų mechanizmas. Labai svarbus vaidmuo tenka tėvams ir edukatoriams – kiek jie įsitraukia į šį procesą, laikosi rekomendacijų ir padeda vaikui kasdienybėje, kurioje technologijos iš tiesų yra dviašmenis kardas.“

Specialistė įsitikinusi, kad svarbiausia yra ne prie ekranų praleistų minučių skaičius, o tai, kokį turinį vaikas mato ir kaip jis aptariamas šeimoje, mokykloje bei visuomenėje.

Kaip vaikus veikia filmukai ir žaidimai

Pasak E. Burokės, turinį galima skirstyti į aktyvųjį ir pasyvųjį. „Didžiausia problema yra pasyvus turinys, kai vaikas tampa tik stebėtoju, o ne aktyviu dalyviu. Tam priskiriami trumpi, greitai besikeičiančio siužeto filmukai. Dirbtinio intelekto amžiuje netrūksta distopinio turinio, kuriame gausu ryškių spalvų, žmonių, gyvūnų ir augalų vaizdų. Besivystančios vaiko smegenys ypač jautriai reaguoja į tokį greitai besikeičiantį turinį, kuris suteikia momentinį pasitenkinimą. Panašiai veikia ir žaidimai be aiškaus siužeto ar pabaigos, skatinantys nuolatinį įsitraukimą ir greitą reagavimą.“

Aktyvusis, arba kokybiškas, turinys skatina įsitraukti, susikaupti ir ilgiau išlaikyti dėmesį. E. Burokė kaip pavyzdį pateikia lėto siužeto animacinius filmus. Jie vaikui gali pasirodyti ne tokie patrauklūs, tačiau padeda sekti istoriją, atpažinti veikėjus ir laukti kitos serijos, užuot vienu prisėdimu peržiūrėjus kelias.

Specialistė taip pat rekomenduoja naudoti papildomas priemones – klaviatūrą, pelę ir kitus įrenginius. Tai padeda vaikui suprasti priežasties ir pasekmės ryšį: paspaudus mygtuką atliekamas konkretus veiksmas ir sukuriamas rezultatas. Pavyzdžiui, spalvinimas planšetėje taip pat gali būti kūrybiška ir naudinga veikla.

Kokias klaidas daro tėvai, formuodami vaikų santykį su technologijomis?

Kol vaikas dar nėra pakankamai brandus savarankiškai priimti sprendimų, tėvai turėtų aktyviai dalyvauti turinio atrankos procese, o ne tiesiog duoti vaikui prietaisą ir užsiimti asmeniniais reikalais.

Dar viena klaida – technologijas paversti bausme arba apdovanojimu. Tokiu atveju formuojasi nesveikas santykis su jomis.

Pasak E. Burokės, dažna situacija atrodo taip: tėvai tvarkosi namuose, vaikas trukdo ar reikalauja dėmesio, todėl jam į rankas paduodama planšetė. Tačiau tai viena didžiausių klaidų, nes vaikai turi aktyviai dalyvauti kasdieniame šeimos gyvenime, o ne būti nukreipiami į ekranus. Vaikui galima duoti paprastą buities darbelį. Nors darbai vyks lėčiau, jis mokysis atsakomybės, įsitraukimo ir savarankiškumo. Pasodinus vaiką prie planšetės, iš jo atimama galimybė mokytis gyvenimiškų įgūdžių, o vėliau stebimasi, kad jis nepadeda.

„Turime padėti vaikui išbūti nepatogias situacijas – nuobodulį, nepasitenkinimą ar susierzinimą. Technologijos negali tapti nusiraminimo priemone, kuri pakeičia mus.“

Kokias ekranų naudojimo taisykles verta įsivesti namuose?

Pasak E. Burokės, taisyklės veikia tik tada, kai dėl jų susitariama ir jų laikosi visi šeimos nariai.

„Naivu tikėtis, kad vaikai elgsis kitaip – pavyzdžiui, skaitys knygą, jei tėvų rankose nuolat yra telefonas, planšetė ar kompiuteris. Vaikai mokosi iš veiksmų, o ne iš žodžių.“

Naudojimosi ekranais taisyklės gali būti paprastos ir orientuotos į tris pagrindines sritis: miegą, bendravimą ir mitybą.

Pavyzdžiui, prieš miegą visi šeimos nariai telefonus palieka tam skirtoje vietoje ir jų nesineša į miegamuosius. Tai padeda sumažinti mėlynosios šviesos poveikį ir gerina miego kokybę.

Kita svarbi taisyklė – valgant kartu nesinaudoti telefonais ar kitais išmaniaisiais įrenginiais. Šeimos valgymo laikas turėtų būti skirtas bendravimui, o ne ekranams.

Plačiau apie tinkamą amžių pradėti naudotis ekranais, rekomenduojamą trukmę bei skirtumą tarp pasyvaus ir aktyvaus turinio – pačioje laidoje.