Niekas negali pasakyti, kas yra teisus - Jūs ar draugės. Mano patirtis yra kardinaliai priešinga. Stogą raunančio instinkto gimdyti nebuvo, 34 m. pastojau netyčia (pirmą kartą). Šiuo metu turiu nuostabią dukrą ir pritariu Jums, kad nesuprantu, kaip galima sakyti, kad be vaikų gyventi būtų geriau, bet... Tai esu AŠ. Ir taip mąstančių moterų daug nėra. Neretai pastebiu moteris dejuojant, kaip jos su vaikais pavargsta, kaip nori greičiau grįžti į darbą, kokia kančia ir rutina auginti vaiką. Kadangi dirbu su skyrybų bylomis, tai galiu patvirtinti, kad dažna moteris skyrybų atveju ima kalbėti apie vaiką kaip apie sunkiausią akmenį, kuris ją slėgs dar x metų (aišku, dažnai tai daroma tikslu gauti didesnį išlaikymą, prisiteisti būstą ir pan., bet...). Faktas tas, kad vaikas suteikia daug laimės ir naujų patirčių. Kartu, deja, ir daug nerimo, nuovargio, streso, dažnai ir fizinės sveikatos/išvaizdos pablogėjimą. Reikia suprasti, kad nemiegoti gali tekti ne tik mėnesiais, bet ir metais. Kad kūdikis neturi "režimo" kaip suaugęs. Kad jis gali nemiegoti visą naktį ir miegoti dieną arba keltis naktį kas 20 min. Svarbu ir finansinis aspektas: Ar turėsite, kur gyventi? Iš ko patenkinti būtiniausius savo bei vaiko poreikius? Iki kiek laiko gausite išmokas už vaiką, kokio dydžio ir kas bus po to? Nuo kokio amžiaus vaiką priims į darželį? Ar bus išteklių auklei? Ir labai daug tokių dalykų. Aš pvz. dirbau iki paskutinės nėštumo dienos ir po nėštumo apie 1 mėn. grįžau pilnu tempu į darbus, bet... 90 proc. darbo buvo iš namų, vyras labai padėjo (jis nedirbo), miegodavau kartais po 4 - 5 val. paroje (ypač pirmais metais). Dažniausiai režimas buvo toks, kad dirbdavau, kai dukra miegodavo. O tas tikrai nebūdavo lengva
Taigi, esama visokių "už" ir "prieš". Tik pati galite juos įsivertinti, tačiau vaiką auginti poroje tikrai išmintingiau. Be to, jei manote, kad nėštumas pavers Jus "ypatinga" kitų akyse, kad automatiškai atsiras būrys draugių - mamų ir pan., tai čia lūkesčiai per aukšti
Nesijaučiau ypatinga niekieno akyse dėl nėštumo (o ir nelabai kas tai pastebėdavo iki 7 mėn.) ir draugių ne tai, kad padaugėjo, o beveik neliko
Su vaiku nėra taip lengva kažkur išsiruošti, viskam reikia daug planavimo, o dar, kai dirbi, tai išvis atitrūksti nuo socialinio gyvenimo. Galų gale, nėra taip, kad visos vaikų turinčios moterys yra tarpusavyje draugės
Tam, kad draugauti, turi būti panašus požiūris į gyvenimą, kažkokie bendri interesai. Kliūtimi bendrauti gali tapti net pvz. skirtingas vaikų amžius, nes vaikų interesai skirtingi, jiems neįdomu kartu. Linkiu sėkmės priimant sprendimą, koks jis bebūtų.