„Kasdien verkiu ir labai stresuoju“: ar stiprus stresas gali sukelti persileidimą?

Nėštumo pradžia ir taip gali būti kupina nerimo, o kai prie jo prisideda konfliktai šeimoje, artimųjų nepritarimas ar kiti sunkūs išgyvenimai, būsimoji mama gali pradėti baimintis ne tik dėl savo emocinės būklės, bet ir dėl nėštumo.

„Pastojau nuo savo draugo. Šiuo metu patiriu didelį stresą ir ilgus verkimo epizodus, kadangi mano šeima nusiteikusi priešiškai prieš šį nėštumą. Laukiuosi 5 savaites. Ar galiu patirti persileidimą nuo tokio stipraus streso?“ – „Tėvų Darželio“ forume teiraujasi būsima mama.

Toks klausimas gali kilti ne vienai nėščiajai: ar stiprus išgąstis, konfliktas, kelias valandas trunkantis verkimas ar labai sunkus gyvenimo laikotarpis iš tiesų gali sukelti persileidimą?

Trumpas atsakymas – kasdienis stresas, barniai ar verkimas savaime nėra laikomi ankstyvo persileidimo priežastimi. Vis dėlto ilgai trunkančio ir labai stipraus streso ignoruoti taip pat nereikėtų – pirmiausia dėl pačios būsimos mamos savijautos.

„Labai daug verkiau – ar galėjau pakenkti nėštumui?“

Po itin sunkaus vakaro, konflikto ar kelių dienų įtampos gali atsirasti kaltės jausmas: gal reikėjo labiau saugotis, nesinervinti, neverkti?

Tačiau nėščiajai nereikėtų savęs dėl to kaltinti.

Amerikos akušerių ir ginekologų kolegija (ACOG) nurodo, kad stresas, barniai, fizinis aktyvumas ar lytiniai santykiai nėra ankstyvo persileidimo priežastys. Organizacija taip pat atkreipia dėmesį, kad moterys po persileidimo kartais jį susieja su neseniai patirtu išgąsčiu, stresu ar kitu įvykiu vien todėl, kad šie įvykiai sutapo laike.

Karališkasis akušerių ir ginekologų koledžas (RCOG) taip pat nurodo, kad nėra įrodymų, jog stresas sukelia persileidimą.

Taigi verkimas nėra mechanizmas, dėl kurio nėštumas tiesiog nutrūksta.

Kodėl tuomet persileidimai taip dažnai įvyksta būtent nėštumo pradžioje?

Pirmosios nėštumo savaitės yra laikotarpis, kai ankstyvo nėštumo nutrūkimo rizika apskritai yra didžiausia.

ACOG duomenimis, ankstyvas nėštumo nutrūkimas įvyksta maždaug 10 proc. kliniškai nustatytų nėštumų, o maždaug pusė ankstyvų persileidimų siejami su chromosomų skaičiaus pakitimais embrione.

Tai reiškia, kad embrionas nuo pat pradžių negalėjo tinkamai vystytis.

RCOG taip pat nurodo, kad dažniausia ankstyvo persileidimo priežastimi laikomos embriono chromosomų problemos.

Todėl jei persileidimas sutampa su laikotarpiu, kai moteris daug verkė, konfliktavo su artimaisiais ar patyrė didžiulę įtampą, labai lengva šiuos du dalykus susieti. Tačiau sutapimas dar nereiškia priežasties.

O kaip dėl ypač stipraus ir ilgalaikio streso?

Čia atsakymas tampa kiek mažiau kategoriškas.

Mayo Clinic pažymi, kad trumpalaikis stresas, kuris iš esmės nesutrikdo žmogaus gyvenimo, nėra siejamas su padidėjusia persileidimo rizika. Tačiau kai kuriuose tyrimuose labai stiprus ūmus arba ilgalaikis lėtinis stresas buvo siejamas su didesne persileidimo rizika. Tai vis dėlto neįrodo, kad stresas tiesiogiai sukelia konkretų persileidimą.

Viename tyrime, kuriame buvo vertintas psichosocialinis stresas ir kortizolio kiekis ankstyvo nėštumo metu, ryšio tarp patiriamo streso ir savaiminio persileidimo rizikos nenustatyta.

Taigi moksliniai duomenys apie itin didelį ir ilgalaikį stresą nėra visiškai vienareikšmiai, tačiau tai labai skiriasi nuo minties, kad „verkiau, todėl galiu persileisti“.

Tačiau nuolatinio verkimo ir stipraus nerimo nereikėtų tiesiog kentėti

Net jei moteriai pasakoma, kad nuo verkimo nėštumas nenutrūks, tai nereiškia, kad jos emocinė būsena nėra svarbi.

Jeigu būsima mama:

• didžiąją dienos dalį jaučia stiprų nerimą;
• kasdien ilgai verkia;
• negali sustabdyti nerimą keliančių minčių;
• sunkiai miega;
• dėl emocinės būklės sunku valgyti ar atlikti kasdienes veiklas;
• jaučia nuolatinę įtampą ar artėjančios nelaimės pojūtį,

apie tai verta pasakyti nėštumą prižiūrinčiam gydytojui ar kitam sveikatos priežiūros specialistui.

ACOG pabrėžia, kad nerimo sutrikimai gali pasireikšti ir nėštumo metu, o pagalbos reikėtų ieškoti tuomet, kai nerimas yra intensyvus, ilgai trunka arba pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui. Psichoterapija yra vienas iš nėštumo metu taikomų nerimo gydymo būdų, o prireikus su gydytoju gali būti aptariamas ir medikamentinis gydymas.

Artimųjų nepritarimas nėštumui – irgi rimtas streso šaltinis

Forumo autorės situacijoje svarbus dar vienas aspektas: nerimą kelia ne vien pats nėštumas, bet ir šeimos priešiškumas jam.

Kai moteris ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu nesulaukia palaikymo iš artimiausių žmonių, vien patarimas „mažiau stresuoti“ vargu ar gali padėti.

ACOG tarp reikšmingų streso šaltinių nėštumo metu mini ir palaikymo bei išteklių trūkumą ir rekomenduoja apie sunkias gyvenimo aplinkybes kalbėti su nėštumą prižiūrinčia komanda.

Tokioje situacijoje gali būti svarbu ieškoti bent vieno saugaus žmogaus, su kuriuo galima atvirai kalbėtis – partnerio, draugės, kito artimo žmogaus, psichologo ar gydytojo.

O kada simptomai jau gali signalizuoti apie nėštumo problemą?

Emocinė būsena yra viena, o fiziniai simptomai – kita.

Vien verkimas ar stiprus išgyvenimas nėra persileidimo požymis. Tačiau ankstyvame nėštume reikėtų kreiptis medicininės konsultacijos, jei atsiranda kraujavimas iš makšties, pilvo ar dubens skausmas, skysčių ar audinių pasišalinimas iš makšties.

Svarbu žinoti ir tai, kad nedidelis kraujavimas ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu dar nebūtinai reiškia persileidimą. Vis dėlto tokį simptomą reikėtų aptarti su sveikatos priežiūros specialistu.

„Ar mano stresas pakenkė kūdikiui?“

Tai turbūt sunkiausias klausimas, kurį sau gali užduoti nerimą patirianti būsima mama.

Tačiau keli sunkūs vakarai, konfliktas, išgąstis ar ilgas verkimas nėra priežastis pradėti laukti blogiausio. Didelė dalis ankstyvų persileidimų įvyksta dėl priežasčių, kurių moteris negali kontroliuoti.

Todėl svarbiau ne kaltinti save dėl jau patirtų emocijų, o pasirūpinti tuo, kas vyksta dabar.

Jeigu stresas toks didelis, kad būsimoji mama kasdien verkia, negali miegoti, valgyti ar normaliai funkcionuoti, pagalbos verta ieškoti ne todėl, kad reikia „nustoti nervintis dėl kūdikio“. Jos reikia todėl, kad pačiai moteriai šiuo metu yra sunku – ir nėštumo metu emocinė sveikata nusipelno tokio pat dėmesio kaip fizinė.