Kraujo grupių nesuderinamumas: serologinis (rezus) konfliktas

Kas yra serologinis (rezus) konfliktas

Serologinis konfliktas yra kūdikiui pavojinga būsena, kuomet moters kraujyje esantys antikūnai pradeda naikinti kūdikio kraujo ląsteles.

Serologinis konfliktas dažnai vadinamas kraujo grupių nesuderinamumu arba rezus konfliktu.

Kodėl kyla rezus konfliktas?

Žmogaus kraujo grupę lemia ant eritrocitų (raudonųjų kraujo kūnelių) esantys A ir B antigenai. Pagal jų buvimą kraujo grupės skirstomos į:

• 0 (I kraujo grupė), jei ant eritrocitų nėra nei A, nei B antigenų;
• A (II kraujo grupė), jei ant eritrocitų yra A antigenų;
• B (III kraujo grupė), jei ant eritrocitų yra B antigenų;
• AB (IV kraujo grupė), jei ant eritrocitų yra ir A, ir B antigenų.

Žmonių kraujas taip pat skirstomas ir pagal dar vieną eritrocitų antigeną – rezus (Rh) faktorių:

• Rezus teigiamas (Rh+), jeigu žmogaus raudonieji kraujo kūneliai turi šį antigeną;
• Rezus neigiamas (Rh–), jeigu žmogaus raudonieji kraujo kūneliai neturi šio antigeno.

Serologinis konfliktas gali kilti, jeigu rezus neigiamą faktorių (Rh-) turinti moteris laukiasi rezus teigiamą faktorių (Rh+) turinčio vaisiaus, o vaisiaus kraujo patenka į nėščiosios kraujotakos sistemą.

Tuomet nėščiosios organizmo imuninė sistema vaiko eritrocitus vertina kaip svetimkūnį, ima su jais kovoti taip, kaip kovoja su įvairiais ligų sukėlėjais – pradeda gaminti vaisiaus eritrocitus naikinančius antikūnus.

Kraujo grupių nesuderinamumo rizikos veiksniai

Mamos ir tėčio kraujo grupių Rh faktoriai

Serologinio konflikto rizika yra tik tuo atveju, kai mama turi rezus neigiamą faktorių (Rh–), o tėtis – rezus teigiamą (Rh+). Tokiu atveju, yra 50% tikimybė, kad vaikas paveldės teigiamą rezus faktorių (Rh+). Visais kitais atvejais rezus konflikto pavojaus nėra.

Antras ir paskesni gimdymai

Motinos organizmas prieš vaiko eritrocitus kovojančius antikūnus ima gaminti tik tuomet, kai į motinos kraują patenka kūdikio kraujo ląstelių su teigiamu rezus (Rh+). Tai paprastai nutinka vykstant gimdymui arba po jo, dažniausiai, kuomet atsiskiria placenta. Todėl, nepriklausomai nuo rezus faktoriaus, pirmasis nėštumas dažniausiai vaisiui pavojaus nekelia ir būna sklandus, kitų nėštumų serologinio konflikto rizika priklauso nuo to, ar spėjo motinos kraujyje pasigaminti antikūnai, ar ne, bei nuo to, kokią kraujo grupę kito nėštumo metu turės vaisius.

Traumos ir nėštumo komplikacijos

Jeigu motinos ir vaisiaus kraujas susimaišo dar prieš gimdymą, kraujo grupių nesuderinamumo komplikacijos gali pasireikšti jau pirmo nėštumo metu.

Taip gali nutikti dėl priešlaikinio placentos atsiskyrimo, traumų ar ligų sukelto kraujavimo nėštumo metu, išorinio vaisiaus apsukimo gimdoje, invazinių tyrimų nėštumo metu.

Kiti rizikos veiksniai

Antikūnų gali pasigaminti ir kitais atvejais, kuomet į rezus neigiamą faktorių (Rh–) turinčios moters organizmą patenka „teigiamo“ kraujo.

Taip gali nutikti savaiminio persileidimo ar nėštumo nutraukimo metu, jei vystėsi negimdinis nėštumas, jei moteriai buvo perpiltas kraujas (pavyzdžiui, chirurginės operacijos metu ar patyrus traumą).

Kraujo grupių nesuderinamumo pavojus vaisiui ir kūdikiui

Serologinis konfliktas nėščiajai nėra pavojingas, dažniausiai ji nejaučia jokių simptomų, tačiau kartais dėl jo gali padidėti kraujo spaudimas.

Vaisiui ir kūdikiui ši komplikacija gali būti pavojinga: jeigu nėščiosios organizmo imuninės sistemos atsakas labai stiprus, pasigamina daug antikūnų, pasireiškia hemolizinė liga, kuri gali stipriai paveikti vaisiaus ir gimsiančio kūdikio sveikatą.

Gera žinia ta, kad sunkios komplikacijos pasitaiko retai, o tinkama priežiūra nėštumo metu padeda suvaldyti net ir sunkius ligos eigos atvejus.

Hemolizinė liga

Hemolizinės ligos simptomai ne visada akivaizdūs, ypač jei liga nėra sunkios formos. Nėštumo metu ji gali būti nustatyta atliekant ultragarsą, po gimimo kūdikiui gali pasireikšti ir akivaizdesni simptomai – pavyzdžiui, naujagimių gelta.

Hemolizinės ligos požymiai ir komplikacijos

Anemija. Nėščiosios imuninei sistemai naikinant vaisiaus eritrocitus vystosi anemija (mažakraujystė). Po gimimo, anemiją gali išduoti labai tankus kūdikio kvėpavimas, išblyškusi oda, prastas apetitas. Jeigu anemijos forma sunki, gali padidėti ir blogai funkcionuoti kepenys, blužnis, o vėliau ir kiti organai bei jų sistemos.

Gelta. Yrant eritrocitams vaisiaus organizme kaupiasi šalutinis jų irimo produktas – pigmentas bilirubinas. Prasideda hemolizinė gelta, kuri ypač sustiprėja gimus naujagimiui. Bilirubino koncentracijai pasiekus kritinę ribą jis įsiskverbia į smegenis ir jas negrįžtamai pažeidžia.

Vandenė. Dėl anemijos gali kilti vaisiaus hipoksija (deguonies stoka), gali būti pažeisti vaisiaus vidaus organai. Gimęs naujagimis kenčia nuo kvėpavimo ir širdies veiklos nepakankamumo, edemos (skysčių susikaupimo audiniuose), berniukams pasireiškia kapšelio vandenė. Labai sunkiais atvejais nustatomas ascitas (skysčių susikaupimas pilvaplėvės ertmėje), hidroperikardas (skysčių susikaupimas širdyje). Naujagimiai dažniausiai neišgyvena.

Hemolizinės ligos prevencija

Kad būtų išvengta hemolizinės ligos, moteriai pastojus nustatoma jos kraujo grupė. Jeigu nėščiosios kraujo grupė turi rezus neigiamąjį faktorių (Rh–), tiriama, ar jos kraujyje nėra antikūnų prieš rezus teigiamąjį faktorių (Rh+), t.y. ar jos organizmo imuninė sistema nepradėjo kovoti su vaisiaus eritrocitais.

Jeigu antikūnų nėra, nėščiajai 28-ąją nėštumo suleidžiama anti-D imunoglobulino. Profilaktinė priemonė pakartojama po gimdymo, jeigu naujagimis turi rezus teigiamą faktorių (Rh+).

Jeigu rezus neigamą faktorių (Rh–) turinčiai moteriai gimsta rezus teigiamą faktorių (Rh+) turintis naujagimis, jai pakartotinai suleidžiamas anti-D imunoglobulinas. Jis yra skirtas tam, kad sunaikintų gimdymo metu į motinos kraujotaką patekusias kūdikio kraujo ląsteles su teigiamu rezus (Rh+). Tai padarius, organizmas nepradeda gaminti antikūnų, o tai reiškia, kad hemolizinės ligos rizika antro nėštumo metu ženkliai sumažėja.

Hemolizinės vaisiaus ir naujagimio ligos gydymas

Jeigu atlikus nėščiosios kraujo tyrimus nustatoma, kad antikūnų yra, anti-D imunoglobulinas nėra veiksmingas, todėl nėščioji pradedama stebėti atidžiau ir nuo 20-osios nėštumo savaitės kiekvieną mėnesį vertinama antikūnų koncentracija.

Jeigu antikūnų koncentracija didelė arba vis didėja, atliekama amniocentezė (vaisiaus vandenų tyrimas), siekiant nustatyti bilirubino koncentraciją ir įvertinti hemolizinės ligos sunkumą. Vaisius taip pat tiriamas ultragarsu.

Jei tyrimų rezultatai prastėja, gali būti keliomis savaitėmis paankstinamas gimdymas jį skatinant ar atliekant Cezario pjūvio operaciją. Išimtiniais atvejais, nustačius sunkią hemolizinę ligą, gimdoje esančiam vaisiui gali būti atliekamas kraujo perpylimas.

Po gimdymo sunkią hemolizinės ligos formą turintis naujagimis greičiausiai bus perkeltas į intensyvios terapijos skyrių, jam gali būti sulašinamas imunoglobulinas, perpilamas kraujas ir taikoma šviesos terapija.