Vaikai užaugo. Depresija ar normalus liūdesys?

1. Žydintis uosis

   

   

   

   2023.08.23 02:37 (prieš 2 m.)

   Labas visiems. Galbūt kažkas jautėsi panašiai, gal pakomentuos ar tokia būsena normali ar reikia pagalbos ieškoti. Esmė ta kad man 35 m. Dukai jau 16m, sūnui 12m. Jaučiuosi lyg gyvenimas slystų iš po kojų. Kol vaikai buvo maži atrodė erzina nuolatiniai trupiniai, išpiltos sultys, išmėtyti žaislai, kalnai skalbinių ir tt. Vis laukdavau kaip visi sako kol pasugs ir pagyventi dėl savęs. Ir dabar atėjo gyvenimas 😡 Dukra tuoj taps moterimi, greit paliks namus. Sūnus bendrauja, išeinam kažkur bet daugiau laiko sėdi prie kompiuterio. Savo kambarius susitvarko, mokosi vaikai. Rodosi viskas būtų gerai bet jaučiuosi nebereikalinga, nebematau tikslo daug dirbti, nebenoriu remontų namie nes vis lenda mintys jei vaikai užaugo kam gi an dabar tos lovos naujos ar kita sienų spalva. Anaiptol stengiuosi išsaugoti kuo daugiau prisiminimų kai vaikai buvo maži. . Padedu sena vaikų mėgta saldaininę su saldainiais, kuriuos reikdavo slėpti prieš kelis metus o dabar nebevalgo. . Dukra labiau vaisius, sūnus riešutus kremta, nešasi į savo kambarius. Užsiėmę savo reikaluose jie, piešimas, muzika, kompai. . Bet padeda ir buityje. Rodosi jokių bėdų, turiu auksinius vaikus bet jaučiuosi siaubingai. Vėl ateina rugsėjo1, ir galvoje sukasi mintys kad rodos dar vakar savo deimantuką dukra vedžiau į pirmaja klasę, atsimenu buvo nedrasi, kibosi į ranką man. . o dabar jau dešimtokė. Sūnus šeštokas o irgi atsimenu lyg vakar būtų kaip ėjom su gėle į pirmą klasę. . Paskui antra, trečia. . Dabar jau šešta klasė, ir tyliai verkiu kai sūnus atbėga sako maaam man jau paauglystė,išdygo spuogas. Pažatyje plaukelį rodo. . Atsimenu kai dukrai pirkom pirmaji liemenuką kai išdygo pasuglstės spuogai. Dabar sūnaus eilė. . Ir taip skaudu, nerandu viets, noriu sustabdyti laiką, bet. . Plėšiausi, dirbau, niekada nebuvau apsileidusi, po gimdyymų nevaikščiojau susivėlusi, visada pasidažydavau, visada plaukai dažyti nes atrodė visi stebi, svarbu buvo atrodyti nepavargusiai nors tokia ir nebuvau, vaikus turiu nuostabius, jokio vargo augant nebuvo. Dabar vis rečiau dažausi nes pasirodo niekam neįdomu, net nepastebi darbe ar tu pasidažius ar susivėlus. Nebedomina nei rūbai nauji nes mintys kad pusė gyvenimo prabėgo, galbūt liko mažiau nei pusė. Bandžiau galvoti teigiamai, kad vaikai užauge lankys, kad pagaliau su vyru galim dviese išvažiuoti pailsėti. . Na ir ką, sugadinau kelionę. Tik nuvykus prasidėjo ašaros, visur rodos mačiau tėvus su mažais vaikais, net viešbutyje už sienos klegėjo vaikai o mano kambarys buvo tuščias. . Vyras išsivedė pasivaikščioti, nebuvo geriau. Rodos kur einu visur trūksta vaikų rankų. . Kaip būdavo gera kai eidavo į abi rankas įsikibę, kaip smagu buvo laukti prie perėjų kol žalia užsidegs ir mokyti neskubėti, o dabar viskas, nėra ko mokyti. Neišbuvau atostogų laiko, gryžom anksčiau namo. Dar kas neramina, prieš du metus turėjau nesivystantį. Guodė gydytojai kad viskas gerai, bandykit pavys. Bandom, deja. . Ėjau tyrimų, pasakė bandykit toliau, bet realiai pavargau, net nebežinau ar gera mintis tokių metų lauktis o beto ir nepavyksta. Tyrimų jokių neskyrė apart kraujo, nes sakė hormonų bus netikslu nes jie kinta kas mėnesį. Ciklas normalus, endom nėra, tepinėliai geri. Mėgstu knygas, skaitau bet nebesusikaupiu, pametu mintis ir lendu į tlf ieškoti nuotraukų kai vaikai buvo mažiukai, kaip būdavo smagu keliauti, kokios gražios šventės, kiek šurmulio. . O dabar ramu. O kas jei po kelių metų išvyks užaugę. . Viskas, dėl ko bedirbti, dėlko besistengti.Namas pastatytas,specialybės baigtos kelios bet niekur savęs neberandu, niekas neidomu. Rodos mesiu viską ir eisiu dirbt valytoja, ramiai, nesistengiant visko padaryti gerai nes niekam neidomu. Kaip būdavo gera raginti vaikus valgyti sriubytę, nes pilvukas sušils o dabar. . Ateina ramiai suvalgo ir tiek. Perdaug ramu viskas perdaug skaudu kad praktiškai užaugo jie. . Ar čia praeis toks jausmas su laiku ar taip visa gyvenima mamoms būna ? kaip nepasiigti tų rytų kai vaikai atbėgdavo ryte į lova prašyti blynų. . O taip miego norėdavosi. . Dabar patys kepasi, tik leisk į virtuvę. Būna aš kepu, o jie maam mes patys mokam. Kaip rasti laimę kelionėse kai galvoje tik prisiminimai. . Rašysit sukurti naujų prisiminimų, bet neišeina, nes nebetas jausmas. . Eina ramiai pajūriu besišnekučiuodami, nebereikia niekam sakyti: atsargiai pargriūsi, nebėk ir pnš, galbūt kažką džiugina toks " palengvėjimas" o manęs ne. Čia normali būsena ar jau kokia depresija ?

   1
2. Niekutis

   

   

   

   2023.08.23 06:59 (prieš 2 m.)

   Manau, kad nebūtina skubėti diagnozuoti sau būsenų, ji, atrodo, labai normali... kiek teko girdėti daugelis mamų išgyvena šį periodą, vaikams išvykus studijuoti. O pas psichoterapeutą nebandyte nueiti? Man atrodo, kad jie būtent tokiems atvejams ir "sukurti", padėtų jums susitvarkyti su jausmais, nes užsibuvus tokioje būsenoje išties galima susirgti depresija.

   3
3. Minimalistė

   

   

   5 mėn. 2 d.

   4 m. 9 mėn.

   6 m. 8 mėn.

   

   2023.08.23 08:05 (prieš 2 m.)

   Žydintis uosis parašė:
   Labas visiems. Galbūt kažkas jautėsi panašiai, gal pakomentuos ar tokia būsena normali ar reikia pagalbos ieškoti. Esmė ta kad man 35 m. Dukai jau 16m, sūnui 12m. …

   Ką jūs parašėte, tai labai apibūdina tuscio lizdo sindromą. Jums stimulas buvo vaikai, jie reikalavo dėmesio kol buvo mažesni, reikalavo nuolatinės priežiūros, jūsų visa diena buvo užimta vaikais, darbai, karjeros, tam, kad vaikams geriau butu, kad būtų kaip viskuo aprūpinti. Panašiau, kad dėl savęs darėte mažai, visko priežastis buvo vaikai. Dabar užaugo, nebereikia tokio jūsų dėmesio ir jums reikia susirasti naujų tikslų, dėl ko gyventi. Psichologo konsultacijos pritariu, stipriai padėtų viską susistatyti, pažvelgti kitu kampu į situaciją, suprasti, kad tai normalus etapas. Vaikai auga, jus darote didelį darbą ir taip, jiems nebereikia nuolatinės priežiūros, bet tai nereiškia, kad jus jiems nereikalinga. Tiesiog santykiai su vaikais pasikeitė, pakilo į kitokį lygį.

   3
4. Laurute90

   

   

   2 m. 8 mėn.

   5 m. 6 mėn.

   

   2023.08.23 09:44 (prieš 2 m.)

   Dažniausiai taip ir nutinka, kai gyveni dėl vaikų, o save pamiršti. Nueikite į psichologo konsultaciją pasikalbėti, tikrai palengvės, padės atrasti save ir kartu atrasite kryptį kur galėtumėte save realizuoti. Bus sveika ir jums pačiai, ir vaikams. Nes jiems dabar reikia savarankiškumo ir palaikymo iš šalies, toks dabar etapas. Kol gyvensite praeitimi, praleisite ir visus džiaugsmus, esančius dabartyje. O vaikams mama yra reikalinga visada, nėra dabar košyčių, bet ateis laikas, kai klaus jūsų gyvenimiškų patarimų.
   Bet pasikalbėti su specialistu tai tikrai nepakenktų, nes iš to ką parašėte turite daug skaudulių, ne tik, kad vaikai užaugo. Ir dėl pastojimo, ir dėl bėgančio laiko apskritai.

   2
5. 

   

   2023.08.23 10:13 (prieš 2 m.)

   Liūdnas postas, bet prasmingas. Aš dabar tam periode, kai vaikučiai maži, jų visas pulkelis nuo 2 iki jau beveik 10. Pagaunu save kaip bumbu dėl tvarkos, ar triukšmo ar kokia pavargusi esu nuo buities. Bet iš tikro, nelaukiu kada jie suaugs. Man ir dabar labai gaila, kad pirmagimei jau beveik 10metų, rodos, neseniai leliukas buvo... Jūsų postas, labao geras priminimas kaip reikia vertinti, džiaugtis čia ir dabar ir nesureikšminti smulkmenų.
   Mano patarimas dabar būtų- neeikvoti laiko ir jėgų liūdesiui, o kiek įmanoma daugiau būti su savo vaikais. Susikurti gražių tradicijų tik su dukra, tik su sūnum, veikti su jais tai kas malonu ir jiems ir jums (važinėjimas dviračiu, kinas, koncertai, pasisėdėjimai kavinukėj, tiesiog gaminimas namie drauge ir tt). Maximaliai pasidžiaugti tuo, kas dar liko būnant kartu. Ir nepamiršti savęs, net tas pasidažymas ar laikas tik sau duos jums pasitikėjimo savim ir turėsit daugiau energijos būti mama/drauge savo vaikams.
   Priminimas visoms turbūt, kaip reikia džiaugtis motinyste ir neverkšlenti. Nes lengviau nebus, tik sunkiau... Džiaugtis čia ir dabar.
   Ačiū už postą... Žinant mane, turbūt taip jausiuosi kaip ir jūs po keletos metų... Esat labai motiniška 🩵

   4
6. Rolė

   

   

   3 mėn. 2 sav.

   P 1 m. 9 mėn.

   J 8 m.

   

   2023.08.23 14:11 (prieš 2 m.)

   Žydintis uosis parašė:
   Labas visiems. Galbūt kažkas jautėsi panašiai, gal pakomentuos ar tokia būsena normali ar reikia pagalbos ieškoti. Esmė ta kad man 35 m. Dukai jau 16m, sūnui 12m. …

   Nuošordžiai rekomenduoju psichoterapiją - nes jūs šitaip ne tik save skriaudžiate, bet ir vaikus. Juos nejučia galite apriboti ir tarsi laikyti arčiau savęs. Taip mamos(tėvai) būna ir suserga - kad paskuo sakytų - pan reikia pagalbos, rūpesčio, dėmsio...

   Būsenos visos normalios - bet jas reikia mokėti įsivardinti ir jose neužsibūti 😊🙏. Naujas etapas - ir jei su juo jums sunku/nepatogu gyventi - tikrai paieškokite specialisto, kas visiems būtų smagu gyventi kiekvienu nauju etapu 😊❤️.
7. KrisTina12345

   

   

   3 m. 4 mėn.

   

   2023.08.23 22:13 (prieš 2 m.)

   Esate dar jauna, bet matyt labai atsidavusi vaikams mama♥️..aišku tai labai gerai, bet nepamirškite ir savęs. Taigi puiku kai tokio amžiaus o vaikai jau paaugliai, dabar gali skirti daugiau laiko sau, savo pomėgiams, sportui, kelionėms 🙂 nes buvo tas laikas kai tiesiog turėjote daug ko atsisakyti ar atidėti kol vaikai buvo mažyčiai.
   Kiekvienam savo, bet aš Jūsų vietoje matyt džiaugčiausi gyvenimu...
   Pati pagimdžiau tik 35m., mažyliui dar tik metukai tai labai laukiu kol paaugs, kad būtų kiek paprasčiau tiek į darbą grįžti, keliauti ir beabejo laiko sau😊 aišku kartais pagalvoju, kad reikia džiaugtis šią akimirką, nes laikas bėga begalo greitai ir tai jau nepasikartos

   5
8. Žydėjimas

   

   

   1 m. 1 mėn.

   5 m. 5 mėn.

   

   2024.02.02 07:28 (prieš 1 m.)

   Skaitau ir kyla mintys, gal jums pagranduko reikia 35 dar tikrai nera daug arba surasti tikrai idomia sau veikla, hobi

   1
9. Nendrė123

   

   

   Do 7 sav. 6 d.

   ❤ 12 m. 8 mėn.

   

   2024.02.02 08:26 (prieš 1 m.)

   Pirmiausia, tai ačiū. šįryt su dukra apsipykom dėl smulkmenų, o dabar parašiau ir atsiprašiau. Pamirštame kartais vienas kitą dienos rutinoje...
   Antriausia kai vaikai užauga - gyvenimas nesibaigia, prasideda kitas etapas, kuriame mama taip pat labai reikalinga. Ir pas vaikus atsiras kitos problemos, ir reikės mamos patarimo ir palaikymo.
   Nereikia savęs užstrigdinti amžiname mažų vaikų etape (nebent, aišku, taip norisi), nes visi vaikai užauga ir tas lizdelis vistiek ištuštės. Išgyvenkit tą skausmą, apsilankykite pas pasichologą, padės mintis į stalčiukus sudėlioti. Pasiimkit šuniuką iš prieglaudos, jie reikalauja daug rūpesčio, bet grąžina daug meilės atgal
10. Smilga.E

    

    

    

    2024.02.02 10:43 (prieš 1 m.)

    Atrodo yra daug laiko ir jegu skirti laiko kokiai nors prasmingai veiklai: savanoryste su vaikais, seneliais, gyvunu prieglaudose, naujas hobis ir su tuo susijes nauju draugu ratas. Galiausiai globa ir isivaikinimas... Turiu pazistama, kuri taip igijo nauja prasme gyventi ir vel lekti, kai eme globoti 2 paugejusias mergaites.

Skelbimai

Visas „Tėvų Darželio“ naujienas
rasi Facebook‘e. Junkis prie mūsų!