„Mama, aš negraži“: vienas sakinys, kurio vaikui geriau neatsakyti

„Mama, aš negraži.“ Tokia vaiko frazė gali užklupti visiškai netikėtai. Natūrali tėvų reakcija – kuo greičiau ją paneigti: „Ką tu kalbi, tu pati gražiausia!“ Tačiau būtent čia verta akimirką sustoti.

Ne todėl, kad vaikui nereikia pasakyti, jog jis gražus. Problema kita – skubėdami įtikinti, kad vaikas klysta, galime taip ir nesužinoti, kodėl jis apskritai pradėjo taip apie save galvoti.

Amerikos pediatrų akademijos informacijoje savikritiškos frazės, tokios kaip „aš negražus“, minimos tarp galimų žemos savivertės požymių, ypač jei jos kartojasi kartu su kitais vaiko elgesio ar nuotaikos pokyčiais.

Vietoj „tu pati gražiausia“ – vienas klausimas

Išgirdus tokią frazę pirmiausia galima ramiai paklausti:

„Kas privertė tave taip pagalvoti?“

Šis klausimas nepatvirtina vaiko nuomonės apie savo išvaizdą, tačiau leidžia suprasti, kas už jos slypi.

Galbūt darželyje ar mokykloje kažkas pasišaipė iš plaukų, dantų, svorio ar drabužių. Gal vaikas save palygino su draugu. Vyresniam vaikui tokią mintį galėjo sukelti ir socialiniuose tinkluose matomi vaizdai.

Specialistai rekomenduoja kalbant apie kūno vaizdą pirmiausia išklausyti vaiko rūpesčius ir pripažinti jo jausmus, o ne bandyti iš karto juos paneigti. 

Jei kažkas vaiką pavadino negražiu

Tuomet svarbu nenumoti ranka sakant: „Nekreipk dėmesio“ arba „Jie tiesiog pavydi“.

Geriau išsiaiškinti, kas tiksliai nutiko: kas taip pasakė, kada tai įvyko, kaip dažnai kartojasi ir kaip dėl to jaučiasi pats vaikas.

Jei kalbama ne apie vienkartinę repliką, o apie pasikartojantį erzinimą ar patyčias, situaciją verta aptarti ir su mokytoju ar kitu suaugusiuoju ugdymo įstaigoje. Amerikos pediatrų akademija pabrėžia, kad patyčios dėl išvaizdos ar kūno gali turėti reikšmingą emocinį poveikį vaikui.

Neverskite viso pokalbio suktis apie grožį

Norėdami paguosti vaiką kartais pradedame vardyti: „Bet tavo akys tokios gražios“, „pažiūrėk, kokie tavo plaukai“, „visi sako, kad esi gražuolė“.

Tai malonu girdėti, tačiau jei kiekvieną abejonę dėl savęs atsveriame dar didesniu dėmesiu išvaizdai, netyčia galime perduoti žinutę, kad būti gražiam yra labai svarbu.

Vaiko savivertę verta stiprinti gerokai plačiau – pastebėti jo pastangas, humorą, smalsumą, draugiškumą, atkaklumą, kūrybiškumą ir tai, ką jis moka. Specialistai taip pat rekomenduoja stiprinti vaiko savybes ir gebėjimus, nesusijusius su kūno svoriu ar išvaizda.

Vaikai girdi ir tai, ką apie save sakome mes

„Kokia aš stora“, „man reikia sulieknėti“, „negaliu fotografuotis“, „siaubingai atrodau“.

Suaugusiesiems tai gali atrodyti kaip nereikšmingos kasdienės frazės, tačiau vaikai iš mūsų mokosi, kaip apskritai vertinti savo kūną. Amerikos pediatrų akademija ragina tėvus atkreipti dėmesį ir į savo pačių kalbas apie svorį bei išvaizdą.

Vyresniems vaikams prisideda ir socialiniai tinklai. Idealizuotos, kruopščiai atrinktos ar redaguotos nuotraukos gali skatinti lyginti save su kitais ir paveikti pasitikėjimą savimi, todėl specialistai rekomenduoja apie matomą turinį su vaikais kalbėtis atvirai, o ne vien drausti.

Kada į tokią frazę verta atkreipti daugiau dėmesio?

Vieną kartą pasakytas „aš negraži“ dar nebūtinai reiškia rimtą problemą. Tačiau verta suklusti, jei vaikas nuolat save menkina, labai jautriai reaguoja į kitų nuomonę, atsitraukia nuo draugų, nebenori užsiimti anksčiau mėgtomis veiklomis, dažniau liūdi ar pradeda vengti situacijų dėl savo išvaizdos.

Tokie pokyčiai gali rodyti platesnius savivertės ar emocinės savijautos sunkumus. Jei jie išlieka, verta pasitarti su vaiko gydytoju ar psichologu.

O kai kitą kartą vaikas pasakys: „Mama, aš negraži“, nebūtina iš karto ieškoti tobulo paguodos sakinio. Kartais daug svarbiau parodyti, kad norite išgirsti, kas slypi už šių žodžių.