TVPasaka apie kalvį ir velnią
Sako, kitąsyk buvo toks kalvis. Jis prastai dirbdavo, mažai turėjo darbo ir buvo labai biednas. O jis turėjo tokią pačią, kad ji, tos biednystos nepakeldama, krimto jam galvą, kad ji biedna, nėr kuom maitytis. Tas kalvis iš neapkantų, aidams in kalvę, sako:
– Kad nors velnias atneštų pinigų – jau aš tik negaliu iškęst savo tų vargų.
Susyk stojo prieš jį toks ponaitis su žalia sermėgaite ir klausia:
– Ko tu nori iš manęs?
Sako:
– Aš vargdienis, norėčia pinigų.
– Pasirašyk savo krauju, kad už metų tu man teksi, tai rasi kalvėj maišą aukso.
Kalvis tuo inpjovė mažą pirštą, patepė an popierėlės, padavė velniui. O kad jis inėjo in kalvę, žiūri – guli maišas raudonųjų. Jis nusidžiaugęs nunešė pačiai pinigų. Dabar jau jie visko turi, dailiai ir sutaikoj gyvena.
Sykį atvažiau toks žilas senuks pas jį, sako:
– Pakaustyk tu man arklį.
Tas kalvis tuo padarė patkavas ir pakalė. Kaip pakaustė, tas senuks neužmokėjęs ir važuoja. O tas kalvis mislia sau: „Kodėl jis mā neužmokėjo?“ Sako:
– Kodėl tu mā neužmokėjai?
Sako senuks:
– Aš pinigų neturu. Tai mažu tu teip ko nori?
– Aš norėčia tokį krėslą, kad kas atsisėstų o negalėtų atsikelt, ir kad aš gaučia tokį krepšį, kad ką aš norėčia, tai galėčia suvaryt.
Tas senuks jam davė tokį krėslą ir krepšį, sako:
– Te tau pagal tavo norą. Kad kas atsisės, tai kol tu norėsi, tol turės sėdėt. O tam krepšiui pasakysi, kad lįst, tai tuo viskas bus krepšy, nors daugiausia ten būtų.
Tas kalvis atsinešė tai viską in stubą, sako pačiai:
– Tai kokį krėsluką gavau.
Toj boba atsisėdo pamėgyt, ar smagu sėdėt. Kaip atsisėdo, jau negali atsikelt. Tol sėdė, kol ją kalvis nepaleido.
Mato – jau krėsluks geras, ale jis norėtų tą krepšį pamėgyt. Žiūri – bėga zuikis. Sako:
– In krepšį!
Tas zuikis tuojau krepšy.
– Na, – sako, – ir krepšys gers.
Ale jau pasibaigė metai – ateina tas velnias kalvį atsijimt. Tas kalvis kala kalvėj. Sako:
– Tu biskį sėsk čia an krėsluko – aš pabaigsu darbą, tai ir galėsim keliaut.
Tas velnias atsisėdęs sėdi, laukia, kol pabaigs darbą. Sėdi sėdi, jau norėtų atsikelt – jau negal. Tas velnias, matydams, kad jam blogai aina, iš piktumo su krėslu nuvė in peklą. Tas velnias papasakojo kitiem, kad tas kalvis per daug išmintingas:
– Jau jį viens nepajimsim, turim ait daugiau.
Kitą dieną jau atėjo pulkas. Pamatė kalvis, kad jau dikčiai susirinko, – jis tą krepšį išskėtė, sakydams:
– Visi in krepšį!
Tuo tie velniai visi in krepšį sulindo, o kalvis tuo krepšį užrišęs padėjo an priekalo ir – mušt kūju! Tie velniai – cypt, rėkt! Sako kalvis:
– Atiduokit mano raštą, ba čia prapulsit visi!
Matydami velniai, kad jau bus blogai, sako kalviui:
– Leisk mūs vieną iš krepšio, tai atnešim raštą.
Tas kalvis vieną paleido – tas kaip bematant atnešęs jam metė jo raštą. Tą raštą pajėmęs sudegino, o paskui paleido velnius, sakydams:
– Žiūrėkit, kad daugiau niekad čia neatsisuktumėt, ba jeigu kokį pagausu, tai užmušu!
Sako, kad velnias ir dabar da vis kalvio bijo.
