TVPasaka apie bobą ir duobę
Buvo diedas su boba, turėjo jiedu avinuką. Ale toj boba tą savo dieduką neužkentė ir pati nežinojo kartais, ko no jo reikalaut. Ale vieną sykį sako toj boba:
– Vesk tu tą avinuką in miestą, parnešk pinigų, mėsos, puodelį, pančekas ir čeverykus – ir avinuką atgal parvesk!
Dabar vedasi tas dieduks tą avinuką verkdams in miestą. Atsivedė an rinkos ir verkia: jis nežino, ką čia paveiktie. Ateina žmogus, klausia:
– Ko tu verki?
Sako:
– Mane boba išvarė su tuom avinuku, kad parneščia pinigų, mėsos, puodelį, pančekas ir čeverykus ir – parvest atgal avinuką...
Tas žmogus sako:
– Tai tu šiteip padaryk: nukirpk tą avinuką, parduok vilnas, tai turėsi pinigų. O tą avinuką išromyk, tai turėsi mėsos. Puodelį rasi kur an mėšlyno, pančekas ir kokius berločius rasi teipogi an mėšlyno – ir bus gerai.
Tas senis paklausė tos geros rodos. Tai viską padaręs, parnešė bobai. Ta boba sako:
– Na, tai gerai, kad viską parnešei. Dabar aik in girią, parnešk malkų.
Atėjo tas senis in girią – žiūri, kad velnias dauboj sėdi an pinigų skrynios. Jis to velnio persigando, parbėgo iš baimės namon be malkų. Boba klausia:
– Kodėl malkų neparnešei?
– Aš pamačiau, kad velnias sėdi dauboj an pinigų skrynios, tai aš iš baimės net parbėgau namon.
Toj boba – tuoj pas tą velnią! Nuvėjus tuo pas tą velnią atsisėdo an skrynios. Ale ne po ilgam ta boba – pyrst! Tas velnias nusigandęs pasislinko jau an kampo skrynios. Ale toj boba antrusyk – pyrst! Tas velnias, tokių šūvių negirdėjęs, tik strakt no skrynios ir nukūręs pas tą diedą, klausia:
– Ar tu jau daug metų, kaip gyveni su tąj boba?
– Jau, – sako, – dvidešimts metų...
– Aš nežinau, kaip tu galėjai kentėt su tąj boba dvidešimtį metų – aš su jąj negalėjau išlaikyt nė dvidešimtį minutų ir pabėgau no tų pinigų. Aš jos bijau, – sako: – ji in mane dusyk šovė, tik ką nepataikė...
O tie seniai parsinešė tą skrynią pinigų namon ir poniškai sau gyveno iki galo amžiaus.
