Pasaka apie gudrų ponaitį

Vieno pono sūnus, nuėjęs in girią, paklydo. Susitiko tokį poną, – o tai buvo velnias, – kurs jį nusivadino pas save tarnautų...
– Aik pas mane, – sakė. – Pas mane darbo nedaug: tik levą pašert ir asilyčią. Asilyčiai reik avižų paduot, o levui – lašinių.
Tas ponaitis iš pradžių nenorėjo, ale paskui sutiko ir, užsisėdęs velniui ant pečių, nuvyko in jo dvarą. Pradėjo dabar tarnautie: jisai duoda levui avižų, o asilyčiai – lašinių. Kaip šuva, levas tai neėda avižų, o kaip arklys, asilyčia neėda lašinių.
Parėjo namon velnias. Pasakoja jam tas ponaitis, kad neėda nė asilyčia, nė levas. Sako velnias:
– Kad neėda, tai jis sau žino.
Kitąsyk sako velnias:
– Dabar turi kasryt duot šimtą lazdų tai asilyčiai.
Nuvėjęs pašert, tasai ponaitis pasiėmė rykštę ir muša tą gyvulį. Jisai mušė mušė – ir prašnekė toj asilyčia, sako:
– Tu mane šiandien muši, o aš tave ryt mušiu...
Pasigailė jis jos ir nusto mušęs. Išė tas velnias kažne kur. Asilyčia dabar jį pamokino, kaip jis iš čion, no velnio, galėtų pabėgt. Pasiėmęs šepetį, kamuolį ir abrūsą, ant asilyčios užsėdęs, jis pradėjo bėgt. O velnias ant to savo levo, – o tai buvo jo pati, – jotas pradėjo vytis. Ponaitis bebėgdamas numetė šepetį, kamuolį ir abrūsą, iš kurių pasidarė giria, kalnas, ažeras. Velnias pakol iškirto sau kelią, perkasė kalną ir išgėrė vandenį, no kurio kaip jis, teip ir jo levas plyšo, ponaitis su asilyčia ir pabėgo.