Pasaka apie trijų jaunikių nuotaką

Kasžin kada kitą kartą, kad visur miškai, girios ir tankynės buvo, tai anuose laikuose gyvenus tarpmiškyje viena šeimyna: tėvas, motina ir jų duktė viena, ale buvusi labai graži. Pas juos ėmę lankytis trys jaunikiai iš kasžin kur, ir visi trys įsimylėję į tą jų vieną dukterėlę. Ir vieną kartą išjodami tėvui pasakę kiekvienas:
– Tu pasirūpink, kaip galėtum už manęs savo dukterį išleisti, nes aš už savaitės atgrįžęs jei negausiu, tai tau eis blogai.
Tėvas nusiminęs leidžia dieną po dienos, bet nieko negal išgalvot: duktė viena, o jaunikiai trys – ką gali daryti? Nieko nebesumodamas, baigiantės rakui, einąs per mišką kaip iš galvos išėjęs. Ir pasitikęs senelį. Tas jo klausęs:
– Žmogeli, kur tu vaikštinėji teip susirūpinęs?
Šis jam apsisakęs savo visą padėjimą. O senelis jį teip pamokinęs:
– Tu prieš jiems atkaksiant iš vakaro į savo kamarą suleisk savo kalę, kiaulę ir dukterį. O kaip jie visi pas tave susirinks, tai tu jas visas ir paleisk. Būk ramus ir eik sau namon.
Žmogelis namon parėjęs, o atėjus paskirtam laikui, teip ir padaręs, kaip jį tas senelis buvo pamokinęs. Susirinkus jaunikiams, tėvas atidarė savo kamarą ir išleido visas tris į grinčią, bet nebebuvo tarp jų nė kalės, nė kiaulės, ale visos trys – viena į vieną jo dukterys. Nė tėvas jų nebeišskyręs, ir jos visos jį tėvu vadinusios. Tie jaunikiai, kiekvienas sau po moteriškę gavę, tėvui ir motinai pasidėkavoję, išsivedliavo į savo namus.
Po kokio laiko ėmus motina tėvui sakyti, kad eitų dukters paieškot, aplankyti. Tas ir išėjęs. Ėjęs ėjęs per miškus, per krūmus ir atradęs terpmiškyje artoją beariantį, tokį nublogusį. Šis priėjęs pasakęs:
– Padėk Dieve!
Tas atsakęs:
– Dėku.
Klausęs artojas:
– Kur tamista, tėveli, eini?
Šis atsakęs:
– Išleidau dukterį, einu aplankyti.
Artojas sakąs:
– Tai aš esu tamistos žentas, prašau pas mane paviešėti.
Parėję abu namon. Duktė tėvą pasveikinusi, apklausinėjus apie motinėlę, prašius pas ją apsilankyti, užėmus – pavaišinus, pailsinus. Tėvs viešėdamas stebiąsis į dukters užsivedimą, kad ji riejantis ir riejantis tai ant paties, tai ant vaikų ir šeimynos. Tėvas pamislijęs: „Čion ne mano duktė, bet mano kalė“, – ir atsisveikinęs iškeliavęs toliaus.
Beeidamas toliaus per miškus, vėl atradęs kitą artoją laukus beariantį.
– Padėk Dievs! – pasakęs.
Jam artojas atsakęs:
– Dėku.
Toliaus klausęs:
– Kurgi, tėvai, vaikščioji, ko ieškai?
Tėvas atsakęs:
– Dukterį išvartojau – ieškau, einu aplankyti.
Artojas sakąs:
– Tai aš, aš tamistos žentas. Prašau į mano namus apsilankyti.
Parėję namon. Duktė pasveikinus, apklausinėjus:
– Ką beveikia matušė? Kodėl manęs neaplanko?
Ėmus vaišyt. Bet tėvas vaišinamas stebiąsis, kad visur bjauru, nečysta, ir mislijąs: „Čion ne mano duktė, čion mano kiaulė“, – ir greit, sudiev pasakęs, iškeliavęs toliaus.
Beeidamas per žalius miškus, ir vėl atradęs artoją. Tam pasakęs:
– Padėk Dievs.
Tas atsakęs:
– Dėku.
Dabar klausiąs artojas:
– Kurgi, tėveli, vaikštinėji?
Tėvas sakąs:
– Išleidau dukterį už vyro, einu jos aplankyti.
Artojas:
– Tai aš tamistos žentas. Prašau į mano namus.
Parėję abudu. Duktė tėvą pasveikinus su visais savo vaikeliais, nurėdžius, nutaisius, pavaišinus, pasilsinus, klausus:
– Ar sveika mano matušė, kodėl manęs neaplanko?
Tėvui čion patikę – ilgai viešėjęs, nes jam buvę visur ramu, malonu ir gražu. Ir teip pasakęs: „Čion tai mano dukrelė“. Išeidams pasižadėjęs atvykti abu su savo motinėle.

Susiję straipsniai

Graži istorija „Tėvas, sūnus ir žvirblis“

Ši pamokanti istorija primena, kad kantrybė ir meilė svarbi ne tik auginant vaikus, bet ir gyvenimo saulėlydyje lydint tėvus.

Graži istorija „Pakabinta kava“

Tai trumpa italų poeto Tonino Guerra aprašyta istorija apie Neapolyje atsiradusį caffè sospeso - pakabintos kavos paprotį.

Graži istorija „Skubantis pacientas“

Graži istorija apie visą gyvenimą nesibaigiančią meilę...