Gydytoja atsako į pagrindinius klausimus apie nevaisingumą: statistika ir pagrindiniai faktai

 Elina Žurman Gydytoja akušerė ginekologė, vaisingumo specialistė

Ko gero, dažna šeima svajoja tapti tėvais. Tačiau kartais svajonės prasilenkia su realybe, ir rankos ima svirti jau po keleto reguliarių nesėkmių.

Bet ar tikrai verta pulti į neviltį? Ką turi žinoti šeima, nepavykstant pastoti? Kas gali padėti pastoti, kas trukdo, ir į ką atkreipti dėmesį – būtina. 

Mokslui sparčiai žengiant pirmyn, išeitis, atrodo, yra, tiesiog reikia įvertinti aplinkybes. Gydytoja Elina Žurman atskleidžia esminius faktus.

Kas yra moters nevaisingumas? Ar tai dažna problema Lietuvoje? Koks tas sėkmės ir nesėkmės rodiklis? Ar yra atvejų, kai padėti neįmanoma?

Moterų nevaisingumas yra liga, kai turint reguliarius lytinius santykius (2–3 kartus per savaitę) su pastoviu partneriu ir nenaudojant jokių apsisaugojimo priemonių nepavyksta pastoti.

Per vienerius metus natūraliai pastoja ir gimdo 75 proc. moterų iki 30 metų ir 65 proc. moterų iki 35 metų.

Nevaisingumas paliečia apie 10–15 proc. porų, arba maždaug kas šeštą porą.

Remiantis tarptautine statistika, moterų sveikatos problemos lemia 20–35 proc., abiejų partnerių – 25–40 proc. visų vaisingumo sutrikimų atvejų. Neaiškios kilmės nevaisingumas sudaro10–20 proc.

Dažniausiai tinkamai ištyrus ir parinkus tinkamą gydymo būdą padėti pavyksta, tačiau žinoma, būna ir nesėkmių.

Kokios pagrindinės moters nevaisingumo priežastys ir didžiausi nevaisingumą lemiantys veiksniai? Ar nevaisingumo priežastys gali būti psichosomatinės? 

Analizuojant išsamiau, išskiriamos šios moterų nevaisingumo priežastys: ovuliacijos sutrikimai – 25 proc., endometriozė – 15 proc., sąaugos pilvo ertmėje – 12 proc., kiaušintakių nepraeinamumas – 11 proc., kiti kiaušintakių pažeidimai – 11 proc., neaiškios kilmės nevaisingumas – 10 proc., kitos priežastys – 9 proc., hiperprolaktinemija – ≥ 7 proc.

Stresas, įtampa, lėtinis nuovargis, depresija gali taip pat turėti įtakos vaisingumui.

Nuo ko prasideda nevaisingos moters kelionė link pagrindinio tikslo – motinystės? Kokia nevaisingumo gydymo eiga?

Yra daug rizikos veiksnių ir ligų, kurios gali sutrikdyti pastojimą, todėl labai svarbus – kryptingas nevaisingos poros ištyrimas, kuris apima bendruosius ir specialiuosius tyrimus:

1. Bendrieji tyrimai:

• reprodukcinė anamnezė,
• apžiūra,
• tyrimas makšties skėtikliais,
• bimanualinis tyrimas,
• lyties organų echografija.

2. Specialieji tyrimai:

• moters hormonų profilio įvertinimas,
• spermos tyrimas,
• ovuliacijos įvertinimas,
• kiaušintakių ir mažojo dubens organų patologijos diagnostika,
• tyrimai dėl lytinių takų infekcijų, tokių kaip Chlamydia trachomatis.

Ar tikrai vieni metai – tas laiko rodiklis, po kurio, nepavykstant pastoti, būtina kreiptis į specialistus? Kada tikrai vertėtų sunerimti?

Pora laikoma nevaisinga ir pradedama tirti bei gydyti, jei, gyvendama reguliarų lytinį gyvenimą ir nevengdama pastojimo, negali pastoti per 12 mėn.

Išimtys: jeigu moteris yra 35 metų amžiaus arba vyresnė, arba yra kokia nors aiški nevaisingumą galinti lemti priežastis, pvz., mėnesinių ciklo sutrikimai, galaktorėja, anksčiau buvę lyties organų uždegimai, traumos, operacijos, taikytas spindulinis arba chemoterapinis gydymas, tyrimą dėl nevaisingumo rekomenduojama pradėti anksčiau, t. y. jei moteris nepastoja 6 mėn.

Kaip su nevaisingumu susidūrusi moteris gali padėti pati sau? Į ką pirmiausia atsižvelgti, prieš kreipiantis į specialistus?

Prieš planuojant pastoti visada gerai profilaktiškai pasitikrinti sveikatą, t. y. apsilankyti pas ginekologą ir šeimos gydytoją. Pradėti vartoti folio rūgštį bent tris mėnesius iki tikėtino pastojimo.

Didžiausia tikimybė pastoti yra tada, kai pora nenaudoja jokių kontracepcijos metodų ir turi reguliarius lytinius santykius be jokių nenatūralių pertraukų kas 2–3 dienas. Susilaikymas nuo lytinių santykių ir pastangos planuoti lytinius santykius tik per vaisingas mėnesinių ciklo dienas, t. y. taip, kad jie sutaptų su numatomu ovuliacijos laikotarpiu, gali mažinti pastojimo galimybes, todėl nerekomenduojamas.

Nepavykus kurį laiką pastoti, turbūt svarbu atsižvelgti į anksčiau minėtą mėginimo pastoti laiko trukmę – 6 arba 12 m. Svarbiausia laiku kreiptis į vaisingumo specialistą, neieškoti mistinių „padėjėjų“ pagalbos ir nebandyti patiems mėginti rasti atsakymų forumuose.

Kaip vaisingumui turi įtakos moters amžius? Ar šis veiksnys yra lemiamas? Ar tai tiesiogiai sietina ir su ginekologinėmis ligomis?

Deja, bet moters biologinis laikrodis yra negailestingas reprodukcinei funkcijai. Nuo 35 metų tikimybė pastoti po truputį mažėja, o nuo 40 metų sumažėja gerokai, taip pat su amžiumi daugėja savaiminių persileidimų.

Nustatyta tiesioginė moters vaisingumo priklausomybė nuo amžiaus, ypač tarp negimdžiusių moterų. Bendras pastojimo dažnis po 6 mėnesinių ciklų svyruoja nuo 62 proc. (28–30 metų moterų) iki 27,6 proc. (40–45 metų moterų), po 12 mėnesinių ciklų – nuo 79,3 proc. (25–27 metų moterų) iki 55,5 proc. (40–45 metų moterų).

Su amžiumi kinta ir kiaušialąsčių kokybė. Tačiau greta amžiaus gali būti ir kitų sveikatos problemų, bloginančių pastojimo galimybes.

Kokio amžiaus moterys dažniausiai kreipiasi į specialistus dėl nevaisingumo ir dirbtinio apvaisinimo? Galbūt tendencijos labai ryškios?

Iš savo darbo patirties vienareikšmės tendencijos negalėčiau išskirti, tačiau, akivaizdu, nevaisingumo problema mūsų dienomis jaunėja.

Apvaisinimas moters kūne ir mėgintuvėlyje. Ar apvaisinimas mėgintuvėlyje – paskutinė nevaisingos moters viltis?

Viskas priklauso nuo nevaisingumą sukeliančios priežasties. Kalbant apie pagalbinį apvaisinimą mėgintuvėlyje, mūsų vaisingumo centre sėkmės rodiklis siekia net 60 proc., o tai yra labai aukštas rezultatas, palyginti su pasauliniu mastu.

Būna taip, kad pora negali pastoti. Išsiskiria, sutinka kitą partnerį ir su juo iškart pavyksta. Ar gali būti, kad priežastis – poros nesuderinamumas?

Tikrai yra tokių atvejų, tačiau dar nėra pakankamai svarių, mokslu pagrįstų įrodymų šia tema (apie poros nesuderinamumą), kad galėčiau vienareikšmiškai atsakyti.

Kaip susiję moters gyvenimo būdas ir vaisingumas? Ar visgi svarbiausia medicininė istorija, genetika, amžius ir kt. veiksniai? 

Nevaisingumui įtakos turėti gali rūkymas, alkoholio vartojimas, nutukimas, partnerio amžius ir kt.

Nustatyta beveik tiesinė amžiaus ir vaisingumo priklausomybė – didėjant amžiui, vaisingumas mažėja, tik 28–33 metų moterų vaisingumas išlieka nekintamas. Palyginti su 21–24 metų moterimis, tikimybė pastoti vieno mėnesinių ciklo metu 25–27 metų moterims yra 0,91, 28–30 metų moterims – 0,88, 31–33 metų moterims – 0,87, 34–36 metų moterims – 0,82, 37–39 metų moterims – 0,60, o 40–45 metų moterims – tik 0,40.

Žmonės kartais pajuokauja, kad porai, ilgai negalinčiai pastoti, kartais užtenka tiesiog nuvažiuoti atostogų ir atsipalaiduoti. Ar gali tai būti tiesa?

Tikrai dažnai girdime, kad poros išvažiuoja į kelionę ir pastoja. Kartais turime ir tokių pavyzdžių, kai poros, atėjusios pas vaisingumo specialistą, atsipalaiduoja, kad bus suteikta tinkama pagalba ir tiesiog pastoja natūraliai. Kitas vaizdus pavyzdys – pirmasis karantinas dėl COVID-19 pandemijos. Kelios poros, kurios greitu metu jau laukė pagalbinio apvaisinimo procedūros kaip tinkamiausio gydymo būdo, tačiau dėl esamo karantino negalėjo gauti šio gydymo ir pastojo natūraliai.

Kokios yra paskutinių metų tendencijos? Nevaisingumo problemos didėja, o gal, priešingai, mažėja? 

Nevaisingumo problema didėja pasauliniu mastu. Pagalbinių apvaisinimo būdų nevaisingų porų gydymui naudojimas auga nuo 5 iki 10 proc. per metus.