Perdegę dar vaikystėje: kodėl šiandien vaikai nebeatlaiko spaudimo?

„Jis tiesiog tingi.“ „Jis nenori stengtis.“ „Būdami jų amžiaus tiek nesiskųsdavome.“

Tokias frazes vis dar dažnai išgirstame kalbant apie vaikus, kurie nebenori eiti į mokyklą, nuolat jaučiasi pavargę, tampa irzlūs, užsisklendžia savyje ar praranda motyvaciją net veikloms, kurios anksčiau teikė džiaugsmo.

Tačiau specialistai vis dažniau kalba apie kitą problemą – emocinį vaikų perdegimą.

Vaikai auga nuolatinio spaudimo aplinkoje

Psichologai pastebi, kad šiandien vaikai auga nuolatinio spaudimo aplinkoje. Gerai mokytis, lankyti būrelius, būti aktyviems, socialiems, motyvuotiems, draugiškiems, kūrybingiems ir dar spėti neatsilikti nuo nuolat besikeičiančio skaitmeninio pasaulio tampa didžiule našta net suaugusiesiems. O vaikų nervų sistema tam dažnai apskritai nėra pasirengusi.

Vaiko organizmas į ilgalaikį spaudimą reaguoja biologiškai

Ką tai reiškia? Kai reikalavimai, pavyzdžiui, mokykloje, būreliuose ar namuose, nuolat viršija vaiko galimybes, antinksčiai pradeda gaminti perteklinį kortizolio – streso hormono – kiekį. Jei suaugusieji naktį gali „atsijungti“ nuo darbų, vaiko smegenys dažnai lieka įjungtos tarsi pavojaus režimu. Ilgainiui ši kortizolio kilpa pradeda ardyti gebėjimą įsisavinti naują informaciją, todėl vaikas, kuris „tiesiog tingi“, iš tiesų gali būti fiziologiškai nepajėgus susikaupti dėl lėtinio streso poveikio neuronų jungtims.

Pavargsta ne tik suaugusieji

Nors žodis „perdegimas“ ilgą laiką buvo siejamas tik su darbu ir suaugusiųjų gyvenimu, šiandien jis vis dažniau vartojamas kalbant ir apie vaikus. Pasak specialistų, emocinis perdegimas vaikystėje gali pasireikšti nuolatiniu nuovargiu, motyvacijos stoka, emociniu jautrumu, miego problemomis ar net fiziniais simptomais.

Vaikas gali pradėti dažnai skųstis galvos ar pilvo skausmais, tapti dirglesnis, sunkiau susikaupti, nebenorėti eiti į mokyklą ar atsiriboti nuo draugų. Kartais tėvai tai palaiko tinginyste ar numoja ranka sakydami „žinai, paauglys, nieko keisto“, tačiau iš tiesų tai gali būti ženklas, kad vaiko emociniai resursai jau išsekę.

Psichologai atkreipia dėmesį, kad vaikai šiandien patiria itin daug nuolatinės stimuliacijos. Mokykla, namų darbai, būreliai, socialiniai tinklai, ekranai ir nuolatinis informacijos srautas nervų sistemai beveik nepalieka poilsio.

Kodėl vaikai šiandien pavargsta per anksti?

Specialistai išskiria kelias pagrindines priežastis:

1. Per didelis užimtumas

Daugelio vaikų dienotvarkė primena suaugusio žmogaus darbo grafiką. Po pamokų – anglų kalba, sportas, muzika, korepetitoriai. Net laisvalaikis dažnai tampa „produktyvus“.

Tėvai natūraliai nori suteikti vaikui kuo daugiau galimybių, tačiau kartais pamiršta, kad vaikui būtinas ne tik ugdymas, bet ir poilsis. Galima justi nuobodulį, galima tiesiog „neįpareigojančiai“ pažaisti ar apskritai nieko neveikti – toks – „nieko neveikimo“ – laikas vaikų nervų sistemai yra labai svarbus.

2. Nuolatinis lyginimasis su bendraamžiais

Socialiniai tinklai sukūrė aplinką, kurioje net vaikai pradeda jausti spaudimą būti gražesni, įdomesni, sėkmingesni ar populiaresni. Jie mato kitų pasiekimus, „tobulus“ gyvenimus ir ima jausti, kad patys nėra pakankami.

Net jei vaikas apie tai garsiai nekalba, nuolatinis lyginimasis gali stipriai paveikti savivertę ir emocinę būklę.

3. Miego trūkumas ir ekranai

Specialistai pastebi, kad vis daugiau vaikų miega per mažai. Vakare naudojami telefonai, planšetės ar kompiuteriai apsunkina užmigimą, o nuolatinė stimuliacija neleidžia nervų sistemai nusiraminti.

Kai smegenys negauna pakankamai poilsio, vaikui tampa sunkiau susitvarkyti su emocijomis, išlaikyti dėmesį ir susidoroti su kasdieniu stresu, kurį patiria tiek mokykloje, tiek popamokinėje ugdymo veikloje.

Kaip suprasti, kad vaikui per sunku?

Psichologai ragina atkreipti dėmesį ne tik į pažymius ar elgesį, bet ir į emocinius signalus. Sunerimti verta, jei vaikas:

• nuolat atrodo pavargęs;
• tampa jautresnis ar irzlesnis;
• nebenori anksčiau mėgtų veiklų;
• dažnai skundžiasi įvairiais skausmais;
• sunkiau susikaupia;
• užsisklendžia savyje;
• pradeda vengti mokyklos ar bendravimo.

Svarbu suprasti, kad vaikai ne visada moka pasakyti „man per sunku“. Dažnai jie tai parodo elgesiu.

Ką gali padaryti tėvai?

Vaikui labiausiai reikia ne tobulų tėvų, o saugumo jausmo. Kartais labai svarbu tiesiog sustoti ir paklausti:

1. Ar mano vaikas ilsisi pakankamai?
2. Ar jo dienotvarkėje lieka laiko tiesiog būti vaiku?
3. Ko daugiau sulaukia vaikas namuose – spaudimo ar palaikymo?

Taip pat rekomenduojama:

• mažinti perteklinį užimtumą;
• užtikrinti kokybišką miegą;
• riboti ekranus vakare;
• neakcentuoti vien rezultatų;
• daugiau kalbėtis apie emocijas;
• leisti vaikui klysti ir nebūti „tobulam“.

Psichologai primena, kad emocinis atsparumas auga ne ten, kur vaikas nuolat spaudžiamas būti geriausiu, o ten, kur jis jaučiasi priimtas ir saugus. Taigi, kartais didžiausia pagalba vaikui yra ne dar viena veikla ar papildoma motyvacija pasistengti dėl rezultatų, o galimybė bent trumpam tiesiog atsikvėpti.

 

Projektą „Augu sąmoningai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.