Pozityvioji tėvystė: kaip užauginti stiprų žmogų? Atsako psichologė, knygos „Atsakinga tėvystė“ autorė

Mama su sūnumi linksmai leidžia laiką Lopolo | Shutterstock.com

Jurate BortkevicieneJūratė Bortkevičienė

Psichologė, edukologė, knygos „Atsakinga tėvystė: kelias į darnius tėvų ir vaikų santykius“ autorė. Daugiau apie autorę ir vykdomus mokymus – www.egu.lt.

Apie vaikų auklėjimą, tinkamo ugdymo principus ir disciplinas rastume tikrai daug metodinės literatūros, tačiau tvirčiausios teorijos visgi kuriamos per patirtį.

Koks auklėjimas tobulina ir ugdo vaiką kaip asmenybę, o koks veda į jo nepilnavertiškumą? Kas yra ta pozityvioji tėvystė? Ar vaikus tikrai geriausia auklėti mokant? Kaip drąsinti atžalą ir kaip drausminti? Pagaliau, kaip pasiekti, kad tėvų ir vaiko santykiai būtų paremti abipuse pagarba ir meile, o užaugęs jis jaustųsi tvirtesnis ir labiau pasitikintis savimi?

Taigi, kas yra tas stiprus žmogus? Koks jis? Tai tam tikras būdo bruožas? Kaip ugdyti stiprų, savimi pasitikintį vaiką?

Jei paklaustumėme to skirtingų žmonių, tai, ko gero, visi į šį klausimą atsakytų skirtingai. Tai nėra viena konkreti sąvoka. Visuomenė dažnai žodį „stiprus“ supranta kaip „nepažeidžiamas“, o tai reiškia, kad tu negali sau leisti būti pažeidžiamu, negali sau leisti būti silpnesniu. Bet ne visada mes galime ir norime būti stiprūs, ir ne visada to reikia. Todėl svarbiau yra būti savimi tokiam, koks esi. O tam, kad būtum pačiu savimi, nuo pat mažų dienų turi mokytis pažinti save.

Svarbu, kad vaikas išmoktų atskirti „tikrąjį save“ nuo to, kokiu jį bando suformuoti aplinkiniai suaugę. Ir tai ne tik mama ir tėtis – tai ir močiutės, seneliai, dėdės, auklėtojai, mokytojai, tėvų draugai ar net sutikta pardavėja parduotuvėje. Visi jie palieka įspaudą mumyse ir tam tikra prasme mus formuoja.

Pagrindas yra priimti save tokį, koks esi. Bet tam, kad galėtum priimti save tokį, koks esi – tave turi priimti aplinka. Tai nereiškia, kad visi turi „šokti pagal tavo dūdelę“ arba kad visi tavo norai turi būti išpildomi. Ne. Ribos yra be galo svarbu. Būtent per ribas mes galime lengviau pažinti save.

Šiuo atveju aš kalbėčiau ne apie stiprybę, o apie pasitikėjimą savimi ir tikėjimą savimi. Kiekvienas mūsų įneša savo savastį. Ar mes tikėsime savimi tokiais, kokie esame, priklauso nuo mūsų aplinkos. Jeigu mus augins tėvai, kurie patys nepasitiki savimi, nepasitiki aplinka, nepažįsta savęs, bet labai daug dirba su vaiku – galiausiai vaikai vis tiek ims abejoti.

Pavyzdžiui, tėvai vaikui sakys „nebijok suklysti, tai normalu“, bet patys suklydę save smerks arba, kai kitas žmogus suklys, jie pyks.

„Nes vaikai mokosi iš mūsų pavyzdžio. Ne iš to, ką mes sakome, o iš to, ką mes darome.“

Tai nereiškia, kad mums reikia būti tobuliems tėvams. Iš tobulų tėvų mes irgi daug neišmoksime, nebent bijoti būti netobulu. Nes nė vienas nesam tobulas ir tai yra nuostabus dalykas. Aš nežinau, kas iš viso yra tas „tobulas“.

Kaip manote, ar vaikystės patirtys daro įtaką, norint tapti stipriu ir aplinkai atspariu suaugusiuoju?

Vaikas gali šeimoje jaustis labai drąsus, pasitikintis savimi. Tai gali būti lengva: visi tave priima, galbūt tu vienintelis vaikas, nereikia niekuo dalintis, ir panašiai. Bet anksčiau ar vėliau jis išeina į aplinką, į darželį, kur turi išmokti būti komandoje, su kitomis taisyklėmis, turi priimti, kad, pavyzdžiui, ten jis gali ne taip patikti auklėtojai, kaip tėvams. Auklėtoja gali nepasakyti, „koks nuostabus tavo piešinys, bravo!“.

„Ugdymo įstaigoje vaikas susidurs su kliūtimis ir ne visiems ir ne visada bus nuostabus, mielas šaunuolis, koks yra šeimoje.“

Kiti vaikai gali nenorėti žaisti pagal jo taisykles arba pasakyti, kad tavo žaidimas neįdomus, ir tai normalu. Tai ir yra išėjimas į visuomenę ir mokėjimas pritapti joje. Vaikams bus liūdna, kartais pikta, jiems gali atrodyti, kad niekas su jais nedraugauja, ieškoti kaltų. Labai svarbu tėvams išklausyti, palaikyti, leisti išgyventi tą kylantį jausmą ir pamokyti, ką daryti, kad aplinkoje tave priimtų. Svarbiausia – mokyti ir priimti kitus.

Ar galime sakyti, kad stiprus žmogus – tas, kuris buvo tinkamai auklėjamas, turėjo gerą tėvų pavyzdį, darnią vaikystę? O gal, priešingai – neigiamos vaikystės patirtys, kliūtys užgrūdina ir sustiprina?

Mes niekada negalime būti ekstrasensai. Yra labai daug pavyzdžių, kada sunki vaikystė išaugino labai stiprų, atsparų ir gerą žmogų. Bet ar jis turi demonų? Čia turbūt atsakytų sunkumų patyręs žmogus: ką jis turėjo praeiti, kaip jis jaučiasi dabar, ką jis dabar turi, ar jis užsidaręs, ar – atviras, ir kiek jis atsėdėjo psichologo kabinete ar dirbdamas su savimi. 

Kita vertus, žmogus, kuris, anot aplinkinių, turėjo gražią vaikystę, kuomet jam viską buvo leidžiama daryti ir panašiai, gali sėdėti psichologo kabinete ir sakyti: „Taip, bet aš nejaučiu džiaugsmo. Nejaučiu gyvenimo prasmės. Viskas per daug lengva, per daug paprasta.“ Mes nežinome, kokioje vietoje atsidurs suaugęs žmogus ir kaip jis jausis. Aš kartais pajuokauju, kad „nesvarbu, ką jūs darote, vaikai vis tiek turės kuo pasiskųsti psichologui, kad jūs nebuvote tam tikru periodu geri tėvai“.

„Todėl šiuo atveju tėvams labai svarbu nesusireikšminti ir nesistengti būti tobulais tėvais, o būti tiesiog pakankamai gerais tėvais.“

Svarbu neapriboti vaiko, neįskiepyti jam požiūrio, kad jis niekada negali patirti nesėkmės. Visada gali nepasisekti mokykloje ar darželyje, visada kažkas gali nenorėti su mumis draugauti arba atstumti. Svarbu išmokyti vaiką tuos jausmus priimti dar vaikystėje, kad jis suprastų, jog gyvenimas nėra vien tik rožiniai drambliukai. Kad, jei nori pasiekti rezultatą, reikia įdėti ir pastangų.

Ar egzistuoja „sėkmingo vaiko“ sąvoka? Kiek ji reali? Ir kokios tėvų pagalbos reikia tokiems vaikams? Tėvai šiuo atveju – stebėtojai ar sprendimų priėmėjai?

Tėvai turi parodyti vaikui, kad visos problemos turi sprendimus. Nebėgti spręsti už juos, bet daryti tai kartu. Paklausti vaiko, kokį jis mato sprendimą. Nepalikti jo vieno, o leisti jam suprasti, kad mes, tėvai, esame šalia, tačiau problemą spręsti jis turi išmokti pats. Išmokyti priimti iššūkius, juos įveikti ir už jį pasidžiaugti – štai kas svarbu. „Matai, tau pavyko“, „matai, tu išsprendei problemą“, „įdėjai pastangų, ir tau pavyko“. Štai nuo čia prasideda ta vaiko „sėkmė“, kad kiekviena nesėkmė – tai pamoka ir galimybė pradėti iš naujo.

„Vaikai moka rasti sprendimus. Jiems tereikia žinoti, kad jie turi į ką atsiremti, priimdami tuos sprendimus.“

Vaikas turi suvokti, kad pačių įvairiausių situacijų gali būti. Kad kažkada gali nepavykti, jis gali gauti dvejetą ir jam skaudės. Bet turi išmokti ir analizuoti, „o kodėl tai įvyko“ ir „ką kitą kartą galėsiu padaryti kitaip?“ Nereikia jo smerkti, sakyti „koks tu blogas, tu man gėdą darai, iš tavęs to nesitikėjau“. Jokiu būdu. Reikia paklausti „kas nutiko, papasakok? Jei galėtum laiką atsukti atgal, ką darytum kitaip? Kokią pamoką išmokai? Ką kitą kartą darysi kitaip?“ Mes taip dažai užstringame, ką padarėme blogai, kad pamirštame pakalbėti apie tai, ką reikėjo padaryti kitaip.

Kas ta pozityvioji tėvystė ir kokie yra pozityviosios tėvystės pagrindai? Skaitykite:

Antrąją interviu dalį skaitykite:

Kokia jūsų tėvystė?

Ko gero, visi tėvai norėtų, kad vaikai klausytų ir deramai elgtųsi. Kaip tą pasiekti? Kokie du kriterijai svarbiausi, auginant vaikus, ir kokie pagrindiniai vaiko auginimo metodai, kurie veikia?

Efektyviausi drausminimo būdai, vaiko emocinės audros, konfliktinių situacijų sprendimas, adaptacija darželyje, ir dar šimtai klausimų, į kuriuos tėvai dažniausiai ieško atsakymų.

Kad tėvystė būtų lengvesnė, o vaiko pasaulis – suprantamesnis, knygos ieškokite Atsakingatevyste.lt.

Susiję straipsniai

Darželyje vaikai nevedami į lauką: ar tai teisėta?

Buvimas lauke kiekvienam – tiek vaikui, tiek ir suaugusiajam – teikia daugybę naudų: pabuvus gryname ore pagerėja nuotaika, stiprinamas imunitetas.

Kuo virtuvėje gali padėti vaikas nuo 2 iki 12 metų?

Kokius darbelius virtuvėje ir valgomajame gali atlikti skirtingo amžiaus vaikai?

Vaiko elgesys: kada reikia ir kodėl būtina nubrėžti ribas

„Ribos“ – gana populiarus žodis mūsų laikais. Bet kas iš tikrųjų yra tos auklėjimo ribos? Gal – aiški šeimos hierarchija, kurios pažeisti nevalia?