Seneliai: pagalba ar priekaištas? Kaip megzti darnius santykius pataria psichologė

Laukdami šeimoje kūdikio, būsimi tėveliai neretai šiam pokyčiui ruošiasi iš anksto, lėtai jaukindamiesi naujas – mamos ir tėčio – roles. O visai šalia, tikriausiai ne mažiau už juos, nekantrauja ir jų pačių tėvai, būsimi vaiko seneliai. Jie jau užaugino savo vaikus, tad jiems ruoštis tikriausiai nėra kam?

Vaikui labai pasisekė, jei turi senelius

„Pradėkime nuo to, kad vaikui jau labai pasisekė, jei turi senelius ir galimybę su jais kurti artimą ryšį“, – sako psichologė, prisimindama savo motinystės kelią, kai jos dukros gyvenime sukosi tikrų tikriausias kaimas: ne tik jos pačios tėvai, bet ir seneliai! Būtent dukros promočiutė ir buvo tas kantrybės, lėtumo ir saugumo uostas, kurio taip reikia augančiam vaikui ir savo mamiško pajautimo ieškančiai moteriai. „Visgi, su lig antros dukros gimimu, stipriai pajutau, kad vis labiau atrandu save ir aplinkinių patarimus ėmiau sijoti kritiškiau“, – atvirauja Jūratė. 

Psichologė, knygos „Atsakinga tėvystė: kelias į darnius tėvų ir vaikų santykius“ autorė

Kartais atrodo, kad vien išryškėjęs pilvukas paskatina aplinkinių norą dosniai dalyti patarimus. Kaip patartumėte reaguoti tokiose situacijose?

Labai palinkėčiau pirmiausia skirti laiko ir apsvarstyti: kokios yra mano vertybės. Kaip aš matau savo mamystę, aptarti su vyru, nes ir poroje požiūriai, lūkesčiai neretai išsiskiria. Tai padės pajausti, kas man svarbiausia, kokių patarimų aš norėčiau, ką svarbu sužinoti, kokie požiūriai man bus priimtini. Kai būsima mama yra tvirta savo viduje, ji gebės nereaguoti ir į neaktualius patarimus. Bet jei viduje sumaištis, bet kokia nuomonė gali suneraminti. Tada labai skaudu išgirsti kitokią nuomonę, kuri nesutampa su manąja. 

Be abejonės, yra ir kitas niuansas, kad nuomones verta išgirsti, nes kartais yra pasakoma ir labai gerų dalykų. Todėl visada pasilikime sau teisę pergalvoti, o jei norisi – tiesiog pakeisti savo požiūrį. 

Vaikas gimė, ir tarytum per naktį susidėlioja naujos, gal net kiek netikėtos, rolės, o įprasti santykiai jau kažkokie kitokie, lyg tarp eilučių atsirandanti priešprieša. Kas gi čia įvyksta?

Vaikas tampa suaugusiu. Tol kol vaikas neturi vaikų, į jį žiūrima kaip į vaiką. Net mes, jau būdami suaugę, šalia tėvų dažnai ir elgiamės kaip vaikai. O gimus kūdikiui visa ko centru tampa būtent jis. Dukrose matome jau ne tik dukrą, bet ir anūko mamą, mamos entuziastingai virsta močiutėmis, ir neretai įvyksta savotiškas mūsų pačių nuvertimas nuo sosto. Neretai visai nesąmoningai imame pasiilgti iki tol turėto dėmesio ir rūpesčio, skirto tik mums. 

Priešpriešą gilina ir klasikinė naujų tėvų, ypač mamų, nuostata: aš tikrai nebūsiu, kaip mano mama. Aš daugiau skaičiau, daugiau domėjausi, aš geriau žinau. Taip kartais pamirštama, kad mūsų mamų patirtys buvo visai kitos, tačiau tai nereiškia, kad jos nelinki mums paties geriausio. Galbūt tik būdai meilei parodyti nėra mums priimtiniausi. 

Kaip manote, ar seneliams reikėtų pasidomėti naujais vaikų auginimo metodais, požiūriais?

Savo vaikus seneliai jau užaugino, tad jie tikrai neprivalo visko skaityti ir domėtis. Dabar jų darbas – lepinti ir leisti laiką kartu. Visgi, aš dažnai rekomenduoju seneliams bent minimaliai pasidomėti, gal paklausyti kelis seminarus. Jau vien tam, kad pavyktų geriau suprasti, kodėl jų vaikams kažkas yra svarbu.

Viena, ką labai linkiu seneliams suprasti, kad tam tikri dalykai anūkams yra nereikalingi ar netgi kenksmingi. Tarkime, saldainiai. Jei norisi palepinti, geriau nupirkti skanų vaisių, knygelę, žurnaliuką, bet susilaikyti nuo to, kas mažam vaikui žalinga. 

Tačiau kaip tokius prašymus iškomunikuoti seneliams nesukeliant konflikto?

Pirmiausia turime suprasti, kad dabar mes esame du suaugę žmonės, todėl ir iškilusias situacijas turime spręsti ne vaiko ir mamos santykyje. Neretai mes delsiame pagarbiai išsakyti savo lūkesčius ir prašymus, galbūt prisimindami kaip vaikystėjė nebuvome išlausyti ir išgirsti, kol sukaupiame tiek nuoskaudų, kad jos prasiveržia tikrai ne pačiu mieliausiu būdu. 

Ramus pokalbis, kurio metu ne tik išsakome reikalavimus, bet ir išgirstame tėvus, jų nuomonę, baimes, tikrai bus veiksmingesnis ir efektyvesnis. 

Į ką patartumėte pirmiausia atkreipti dėmesį kuriant šiltus santykius su būsimais seneliais kūdikio dar tik besilaukiančioms šeimoms?

Neretai mes atsinešame daug lūkesčių seneliams iš mūsų pačių vaikystės. Kai seneliai leisdavo su mumis daug laiko, kartu kažką veikdavome, galbūt su jais prabėgo ir visos vasaros. Tačiau mūsų visuomenė labai greitai keičiasi. Šiuolaikiniai seneliai dažniausiai dar dirba, realizuoja save. Ir štai čia labai svarbi yra pagarba savo tėvams, kurie be anūkų turi ir savo gyvenimą. Jei jie jį pertvarkys dėl anūkų, kas nutiks, kai anūkai paaugs, pradės lankyti mokyklą? 

Labai svarbu aiškiai išsakyti savo lūkesčius, tėvų galimybes ir jų norus. Nes jie visai nebūtinai norės keistis. Tikrai verta susėsti ir apie tai atvirai pasikalbėti, nes savo praktikoje dažnai matau situacijų, kai konfliktai kyla dėl tiesiog neišsakytų lūkesčių ar neišgirstų atsakymų. Nieko nėra savaime suprantamo. Mes neturėtume versti savo tėvų prižiūrėti anūkų, o seneliams patarčiau nesukelti nereikalingų lūkesčių savo vaikams. Visiems bus lengviau, jei aiškiai leisite vaikams žinoti, kiek laiko galėsite skirti, o ko iš jūsų nesitikėti.