Užgavėnių tradicijos, įdomybės ir žaidimai

MNStudio | Shutterstock.com

Užgavėnės – žiemos išvarymo ir išlydėjimo šventė, švenčiama iki Velykų likus 47 dienoms. Taigi kasmet kinta ne tik Velykų, bet ir Užgavėnių data: jos gali būti švenčiamos nuo vasario 3 iki kovo 9 d. Per Užgavėnes žmonės stengėsi nugalėti žiemą, padėti lengviau ateiti pavasariui, o kartu ir pamaloninti gamtos jėgas, kad būsimas derlius būtų kuo gausesnis.

Užgavėnės krikščioniams – tai laikotarpis prieš gavėnią ir pasninką.

Per Užgavėnes persirengiama įvairiais personažais ir organizuojami vaidinimai

Sočiai prisivalgiusios šeimos skubėdavo persirengti iš anksto pasiruoštomis kaukėmis - dažnai persirengiama slapukaujant, pasislėpus, kad net patys artimiausi nepažintų. Norima, kad kaukės būtų baisios, kad žiema pagaliau išsigandusi pabėgtų, tačiau reikia ir pasilinksminti, tad visos kaukės būtinai išsišiepusios.

Kaukės buvo išdrožiamos iš medžio, apkaišomos avikailiais, ašutais, šiaudais, veidai išpiešiami anglimi. Vyrai vilkdavosi senais kailiniais, prieš tai juos išsivertę, vilkdavosi išverstomis kailinėmis kelnėmis, moterys užsinerdavo ilgus sijonus. Vyrai daržnai persirengdavo moterimis, o moterys - vyrais.

Populiariausi Užgavėnių personažai:

• Lašininis ir Kanapinis
• Įvairūs gyvūnai (dažniausiai ožys, arklys, meška, gervė)
• Įvairių profesijų atstovai (gydytojai, vaistininkai, slaugytojai, būrėjai, prekiautojai, kareiviai)
• Tam tikrų tautybių žmonės (čigonai, vengrai, žydai)
• Mitinės būtybės (velnias, ragana, giltinė ir kt.)
• Vestuvininkai, elgetos ir t. t.

Vienas pagrindinių Užgavėnių akcentų – Lašininio ir Kanapinio kova. Lašininis simbolizuoja sotumą, riebumą, vangų žiemos metą, tingumą, o Kanapinis – pavasarį, atgimimą, naują gyvybę. Tradiciškai Kanapinis visada nugali Lašininį.

Dažnai inscenizuojamos ir vestuvės bei laidotuvės.

Deginamas (kai kuriuose regionuose skandinamas) žiemos simbolis Morė (kai kuriuose regionuose vadinama Kotre).

Morė – tai vaisingumo dievybė, kuri sudeginama lauže tam, kad vėliau atgimtų. Su ja „išvaromas“ susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema. Dažniausiai sudegusios iškamšos pelenai būdavo išbarstomi po laukus, buvo tikima, kad tuomet bus derlingesnė žemė. Morė vežiojama vežime, padarytame iš pusės rogių ir pusės ratų, taip pat simbolizuojančiame besibaigiančią žiemą, kuomet keliaujama rogėmis ir prasidedantį pavasarį, kada važiuojama ratus turinčiu vežimu.

Per Užgavėnes būtina gausiai valgyti

Manoma, kad šią dieną būtina sočiai ir riebiai valgyti – net iki 12 kartų. Tai simbolizuoja turtingumą, vaisingumą ir derlingumą. Per Užgavėnes vaišintas kiekvienas į namus užsukęs svečias. Vakare buvo ruošiama ritualinė vakarienė (šiek tiek primenanti Kūčių vakarienę).

Populiariausias Užgavėnių patiekalas – blynai, simbolizuojantys vis ryškiau šviečiančią ir vis labiau šildančią saulę.  Stengtasi išsikepti didelių, kvietinių miltų, lietinių blynų ir jais pavaišinti svečius. Anuomet kokybiški, švarūs ir smulkūs miltai buvo prabangos prekė, kurią dažnai sau galėjo leisti tik labiau prakutę. Bulviniai ar kitų daržovių blynai buvo kepami rečiau, dažniausiai iš „biednumo“. Žemaitijoje buvo mėgiami parą raugintos, mielinės tešlos blynai, vadinti „pampučkomis“ arba „pampuškomis“.

Populiarūs Užgavėnių skanėstai – įvairios saldžios bandelės ir spurgos.

Senoviškiausias Užgavėnių (o taip pat ir daugumos kitų tradicinių lietuvių švenčių) patiekalas - šiupinys. Jis buvo verdamas iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą. Kiunkė – mėsos ir bulvių troškinys, kartais patiekiamas kaip šiupinio pakaitalas.

Užgavėnėms taip pat būtinai buvo verdama šaltiena. Ją verda iš kiaulės ausų, kojų, galvos, šiam reikalui paliktų nuo kalėdinių skerstuvių.

Vyrai Užgavėnėms užraugdavo miežinio alaus. Senovėje, dar pagonybės laikais Užgavėnės buvo vadinamos alaus ir kitų raugintų ir rūgščių gėrimų dievo Ragučio švente.

Buvo stengiamasi suvalgyti viską, kas paruošta, vaišės ant stalų, kaip per Kūčias, nepaliekamos, o likučiai sušeriami gyvuliams, naminiams gyvūnams - tikėta, kad tuomet ir jie bus sveiki ir stiprūs.

Per Užgavėnes nevalia dirbti

Užgavėnių dieną nevalia dirbti. Buvo sakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai „per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų“.

Sunkius darbus buvo skubama nudirbti dar iki Užgavėnių, su tuo susiję daug įvairių prietarų, pavyzdžiui, jeigu iki Užgavėnių patingėsi išsikulti javus, tai juos suės pelės.

Tikėta, kad ypač daug nelaimių galinčios prisišaukti verpiančios moterys: rūdys arba kirmys mėsa, rūdimis apsitrauks linai, siūlai ir drobulės.

Užgavėnių tradicijos ir žaidimai

• Važinėjimasis po apylinkes. Per Užgavėnes būdavo daug važinėjama arklių traukiamomis rogėmis, vežimais – apvažiuojamos visos valdos, laukai. Tikima, kad kuo didesnis atstumas įveikiamas, tuo aukštesni augs javai ir linai. Arkliai būdavo išpuošiami kaspinais, pakabinama varpelių. Neretai būdavo ir lenktyniaujama.
• Voliojimasis sniege, leidimasis rogutėmis nuo kalno. Švenčiantieji Užgavėnes, jei tik yra sniego, neatsisako progos jame pasivolioti, taip pat dažnai rogutėmis čiuožiama nuo kalno.
• Triukšmavimas, dainavimas. Užgavėnės – laikotarpis prieš ramybės laikotarpį gavėnią, todėl per jas triukšmingai varoma žiema, dainuojama, šokama.
• Laistymasis vandeniu. Laistymasis vandeniu simbolizuoja gyvybės budinimą iš žiemos miego, naują pradžią, augimą.
• Kaimynų lankymas. Labai dažna tradicija, išlikusi iki šių dienų, – vaikai ir suaugusieji persirengę kostiumais eina pas kaimynus ir prašo lauktuvių.
• „Gaidžių peštynės“ ir grumtynės su maišais. Nubrėžiamas poros metrų skersmens ratas. Du žaidėjai, šokinėdami ant vienos kojos, stengiasi vienas kitą iš to rato išstumti. Galimas ir kitas variantas – du žaidėjai atsistoja ant malkų ryšulio ir bando vienas kitą nustumti mušdamiesi šieno ar šiaudų prikimštais maišais.
• Virvės traukimas. Virvę galima traukti dviese, gali dalyvauti ir keli žaidėjai, tik svarbu parinkti panašesnio kūno sudėjimo žaidėjus.

Užgavėnių burtai ir ateities spėjimas

• Jei per Užgavėnes šviečia saulė, tai pavasarį reikia anksti sėti.
• Jeigu lyja ar sninga, tai javų derlius bus puikiausias.
• Sausos Užgavėnės - sėti reikia labai atsargiai.
• Užgavėnių dieną susirenka mergaitės, paima tris lėkštes. Į vieną lėkštę įpila žemių, į kitą įdeda rūtų vainiką, o į trečią – žiedą. Po to paeiliui mergaitėms užriša akis, paveda jas toliau nuo lėkščių, apsuka jas ir parodo, į kurią pusę eiti link lėkščių. Jei mergaitė pirmiausiai paliečia lėkštę su žiedu – po Velykų ji greitai ištekės, jei lėkštę su rūtų vainiku – liks jauna merga, jei prisilies prie lėkštės su žemėmis – gali tikėtis mirties.
• Jaunuoliai nusiskindavo vyšnių šakeles ir jas pasimerkdavo namuose - jeigu šakelė iki Velykų pražys - ištekėsi arba vesi, jeigu tik lapeliai išsiskleis - šiemet dar vienišausi. Jei šakelės liks plikos ar greitai numes žiedelius ir lapelius - laukia nelaimės.
• Laistomasi vandeniu, nes tikima, kad tai padės prišaukti pavasarį, gamta gaus vandens ir greičiau sužaliuos.
• Persirengėliai ritinėjosi nuo kalniukų, čiuoždavo ir tyčia virsdavo arba bičiulius išversdavo iš rogių tam, kad sniegas greičiau nutirptų.