Ar vaikas gali sirgti depresija?

fizkes | Shutterstock.com

Visuomenėje nusistovėjęs požiūris, kad vaikai depresija neserga. Bet ar tai – tiesa? Ką daryti, jei stebite savo vaiką ir įtariate, kad jį glemžiasi ši klastinga liga?

Apie tai, kuo skiriasi vaikų ir suaugusiųjų depresijos ir kaip atpažinti galimus vaiko depresijos simptomus pasakoja klinikinė psichologė Ingrida Černiauskienė.

Kuo skiriasi vaikų ir suaugusiųjų depresija

Tiksliausias atsakymas į šį klausimą – toks: suaugusiųjų depresija serga suaugusieji, o vaikų depresija – vaikai. Nors abi šios ligos formos yra panašios, visgi jos turi ir tam tikrų skirtumų. Paauglių ir suaugusiųjų depresijos raiška yra panaši. Joms abiem yra būdingas nuovargis, apatija, liūdesys, depresyvi nuotaika, socialinis atsiribojimas, beviltiškumo ir kaltės jausmas.

Vaikų depresija pasireiškia kompleksiškai

Vaikų depresija dažnai pasireiškia kompleksiškai, kartu su kitais ją lydinčiais simptomais, tokiais kaip nerimas, elgesio sutrikimai. Todėl vaikams dažniausiai nustatoma diagnozė yra ne depresija, o mišrus elgesio ir depresijos sutrikimas.

Kodėl vaikai suserga depresija?

Dažnai yra galvojama, kad prie vaikų depresijos priveda problemos mokykloje ir bendraamžių patyčios. Bet, anot klinikinės psichologės Ingridos Černiauskienės, mokykla ir patyčios retai būna vienintelės depresiją sukėlusios priežastys. Nors ši patirtis yra be galo traumuojanti ir gali iššaukti tam tikrą vaiko reakciją, visgi depresiją dažniausiai sukelia ne vienas, bet visa eilė sąveikaujančių tarpusavyje faktorių.

Pagrindinės vaikų depresijos priežastys

Viena dažnesnių vaikų depresijos priežasčių – biologiniai, genetiniai faktoriai. Jei šeimoje yra asmenų, kuriems pasireiškia depresija arba nerimas, tada kyla didesnė tikimybė, kad šis sutrikimas lydės ir vaiką.

Kitas ne mažiau svarbus veiksnys – santykiai šeimoje. Kaip jie vystosi? Ar tėvai rodo pakankamai šiltų jausmų? O gal, priešingai – išreiškia daug kritikos? Jei šeimoje kyla daug konfliktų, vaikui formuojasi savikritiškas savęs vertinimas, savo asmenybės menkinimas, nepasitikėjimas savimi. Dėl to atsiranda saviraiškos problemų, vaikui tampa sunku bendrauti su bendraamžiais, išreikšti savo jausmus.

Bendraamžių požiūris į savikritišką vaiką

Žinoma, savikritiškas vaiko požiūris į save ir tam tikras savęs žemas vertinimas turi įtakos ir bendraamžių požiūriui: jie ima vengti tokio vaiko, kreivai į jį žiūrėti, nebendrauti. Tokia klasiokų ir artimos aplinkos vaikų reakcija grįžta grandininiu aspektu: dar labiau sustiprina paties vaiko jausmą, kad „su manimi kažkas yra labai blogai“, „aš nevertas būti su kitais vaikais“. Visa tai kartu, kompleksiškai, gali sukelti depresiją.

Kada kreiptis į specialistą

Liūdesys ir apatija gali būti laikini. Tai dar nereiškia, kad vaikas serga depresija. Dažnai pasitaiko, kad žmogus lyg ir turi šios ligos požymius, bet štai kitą dieną jau grįžta į gyvenimą, aktyviai dalyvauja savo veiklose, o jo socialinis funkcionavimas yra pilnavertis.

Įtarimas, kad vaikas serga depresija

Visgi jei jau kurį laiką įtariate, kad jūsų vaikas serga šia liga ir padėtis nesikeičia, apatija nuolat lydi vaiką, verta pasitarti su specialistu. Nebūtina iš karto vesti jį į tiesioginę konsultaciją – pirmam pokalbiui tiks ir pasitarimas su gydytoju telefonu. Svarbiausia – nebijoti. Žiūrėti į šį procesą drąsiau. Juk tik taip galėsite padėti savo vaikui. O suteikti pagalbą laiku šiuo atveju – svarbiausia.

Pagrindiniai depresijos simptomai:

• liūdesys;
• bloga nuotaika;
• nerimas;
• pesimizmas dėl ateities;
• kaltės jausmas, savęs nuvertinimas;
• motyvacijos stoka, kai vaikui yra sunku įsitraukti į tam tikrą, jam įprastą veiklą;
• vaikui sunku patirti malonumą, džiaugsmą;
• sumažėjusi savivertė ir pasitikėjimas savimi;
• fiziniai simptomai, pavyzdžiui, nemiga, valgymo sutrikimai;
• sunku susikaupti, atlikti įprastas užduotis;
• nuolat lydi pavėluota reakcija pokalbių metu.

depresija vaikui, vaikas serga depresija, vaiko liūdesys