Ekranų autizmas – koks tai sutrikimas ir kam jis gresia?

Jeigu vaikas anksčiau praleisdavo arba dabar prie ekranų praleidžia daug laiko (bent kelias valandas per dieną), jam gali būti išsivystęs ekranų autizmas.

Ekranų (kitaip – virtualus) autizmas – dar pakankamai nauja sąvoka, kuria apibūdinamas reiškinys, kai neurotipiškiems vaikams pasireiškia autizmui būdingi bruožai.

Šio sutrikimo diagnozavimas dažnai yra pirmasis žingsnis siekiant suteikti vaikams efektyvią pagalbą.

Amerikos pediatrijos akademija 18–24 mėn. vaikams apsiritai pataria neleisti naudotis ekranais, išskyrus vaizdo pokalbius, o 2–5 m. amžiaus vaikai prie ekranų kasdien turėtų praleisti ne daugiau nei 1 val.

Kas yra ekranų autizmas?

Ekranų autizmas – tai tam tikrų elgesio modelių visuma, būdinga vaikams, kurie per daug laiko praleidžia žaisdami kompiuterinius žaidimus ar žiūrėdami filmukus per televizorių, planšetinį ar įprastą kompiuterį, telefoną ir kitus prietaisus.

Dabar augantys vaikai turi kur kas daugiau galimybių naudotis technologijomis nei ankstesnių kartų vaikai. Kai kurie tyrimai rodo, kad ilgesnis ekranų laikas yra susijęs su tam tikrais neuronų jungčių ir medžiagų pokyčiais, kurie lemia netipinį elgesį, susilpnėjusią pažinimo funkciją ir sulėtėjusį kalbos vystymąsi.

Mokslininkai, aptardami tyrimo rezultatus, pateikia tokią informaciją: vaikams, kurie prie ekranų kasdien praleisdavo ≤ 3 val., vėlavo kalbinė raida, jie negebėjo ilgiau sutelkti dėmesio, o vaikams, kurie prie ekranų kasdien būdavo po ≥ 3 val., vėlavo ir kalbinė raida, ir nustatytas dėmesio sutrikimas, o 2/3 vaikų – ir hiperaktyvumas.

Virtualaus autizmo esminiai požymiai

Ekranų (virtualaus) autizmo požymiai primena „tikrąjį“ autizmą bei daugelio raidos sutrikimų požymius, tačiau jie ne visuomet išreikšti vienodai ryškiai.

Dažniausi ekranų (virtualaus) autizmo požymiai:

• Hiperaktyvumas;
• Negebėjimas ilgesniam laikui sutelkti dėmesio;
• Dirglumas;
• Socialinė izoliacija,
• Netinkama emocijų raida;
• Tam tikros kitos elgesio problemos.

Vaikams, kuriems nustatytas ekranų autizmas, dažnai sunku:

• Suvokti neverbalinius socialinius signalus;
• Palaikyti santykius, akių kontaktą;
• Bendrauti ir kt.

Per intensyvus ekranų naudojimas gali sukelti / nulemti:

• Elgesio problemų – agresiją, impulsyvumą;
• Miego sutrikimus.

Kaip ekranai veikia mažų vaikų sparčiai besivystančias smegenis?

Ekspertai įspėja apie potencialias rizikas, kai maži vaikai prie ekranų praleidžia po 3–4 ir daugiau valandų per dieną. Žala itin didelė, jeigu ekranai rodomi mažesniems nei 2-3 metų vaikams ar net kūdikiams.

Intensyvus ir/arba labai ankstyvas ekranų poveikis gali sukelti pakitimų sparčiai besivystančiose smegenyse.

Vaikui ilgai naudojantis prietaisais ir sąveikaujant su virtualia aplinka stimuliuojami tik tam tikri pojūčiai – vaizdiniai ir / ar klausos, tačiau nėra jų koreliacijos su kitų tipų pojūčiais – lytėjimo, uoslės, skonio, vestibuliniais, kurie atitinkamai negali vystytis.

Taigi, gali formuotis autistiškas elgesys su jam būdingomis savybėmis – jau minėtais hiperaktyvumu, dirglumu, negebėjimu ilgesniam laikui sutelkti dėmesio, socialine izoliacija, tam tikromis elgesio problemomis, netinkama emocijų raida ir kt.

O jei vaikui iki 2–3 metų ekranų laikas neribojamas, problema gali tapti tik dar opesnė.

Kaip ekranų perteklius gali paveikti psichikos sveikatą?

Tyrimuose taip pat buvo nustatyta, kad per intensyviai naudojami ekranai sutrikdo net ir šviesos / tamsos ritmus (tai vadinamasis cirkadinis ritmas), kuriems kintant atitinkamai skatinama melatonino ir dopamino gamyba, taip pat dėl ekranų poveikio gali pakisti vaiko santykis tiek su pačiu savimi, tiek ir su kitais žmonėmis.

Tiesa, ekranų laiką reikia mažinti palaipsniui, nes staigūs pokyčiai – taip pat ne į naudą. Ekranams iš vaikų kasdienybės drastiškai dingus, gali sutrikti vaiko miegas, vaikas gali tapti prislėgtas, piktas. Agresija gali tik dar labiau komplikuoti vaiko santykius su kitais žmonėmis, pakenkti jo savivertei.

Ekranų autizmo diagnozavimas ir prognozė

Norint tiksliai diagnozuoti ekranų autizmą, būtina įvertinti įvairius vaiko elgesio aspektus ir ekranų naudojimo įpročius. Šie vertinimai padeda nustatyti poveikį socialiniams įgūdžiams, bendravimo gebėjimams, bendrai gerovei.

Įtariant ekranų autizmą svarbu įvertinti:

• Ekranų laiką ir įpročius, turinio tipą;
• Socialinius įgūdžius, bendravimo gebėjimus;
• Per ilgai naudojamų ekranų poveikį;
• Kada vaikas pradėjo žiūrėti į ekranus, t.y. nuo kokio amžiaus vaikas ėmė žiūrėti filmukus, žaisti žaidimus ir kt.

Tėvai domisi, kada sumažinus ekranų rodymą grįžtų ir neurotipiškas (t. y. įprastas) vaikų elgesys. Tačiau kadangi ekranų autizmas – dar gana nauja tyrimų sritis, tikslių duomenų apie tai mažai. Bet yra žinoma, kad vaikams, kurių virtualaus autizmo simptomai yra lengvesni, pagerėjimas pastebimas jau po kelių savaičių ar mėnesių sutrumpinus ekranų laiką ir skatinant socialinį vaiko kontaktą.

Ką daryti, jei vaikui pasireiškė ekranų autizmas?

Žinojimas, kad, atrodytų, toks paprastas dalykas kaip filmukų rodymas gali taip pakenkti vaikų raidai ir sveikatai, tėvams gali kelti siaubą. Išvengti per intensyvaus ekranų naudojimo šiuolaikiniame pasaulyje yra sudėtinga. Prie ekranų praleidžiamą laiką sunku subalansuoti ne tik vaikams, bet ir apskritai bet kokio amžiaus žmonėms. Nemaža jų dalis taip pat priklausomi nuo interneto ir pasyvaus naršymo .

Tačiau viskas, ko reikia imtis – tiesiog riboti vaiko buvimą prie ekranų, pasikonsultuoti su specialistais ir pasistengti su vaiku praleisti daugiau kokybiško laiko.

Taip pat labai svarbu nekaltinti savęs: vaikams per ilgai naudotis ekranais tėvai leidžia anaiptol ne tik dėl to, kad nemoka jų auklėti ar su jais užsiimti, tiesiog tuo metu neturi kitos išeities, nes turi begales darbų ir pareigų, be to, yra liberalūs, atviri naujovėms.

Specialistų nuomone, kuo anksčiau imsimės priemonių kovodami su ekranų autizmu, tuo geresnių rezultatų galima pasiekti. Tai daroma vaikams leidžiant tyrinėti supantį pasaulį ir bendraujant su žmonėmis – tiek su bendraamžiais, tiek ir su suaugusiaisiais. Labai svarbu kurį laiką labai riboti prietaisų naudojimą. Smegenų regeneraciniai gebėjimai (t. y. gebėjimas atsinaujinti) yra neįtikėtini. Trūkstamus gebėjimus galima sėkmingai vystyti naudojant tinkamas stimuliavimo priemones, sąveiką bei taktikas.

Norėdami apriboti vaiko prie televizoriaus, telefono ar kompiuterio praleidžiamą laiką, tėvai turėtų laikytis tam tikrų taisyklių:

• Kreipkitės į specialistus, padėsiančius parinkti tinkamas tikslines terapines priemones – elgesio terapiją, kalbos terapiją, socialinių įgūdžių lavinimą ir kognityvinę elgesio terapiją;
• Sudarykite aiškią dienotvarkę ir būtinai jos laikykitės, o jei vaikas laikosi dienotvarkės, motyvuokite jį kokiu nors prizu;
• Nustatykite vaiko naudojimosi prietaisais taisykles;
• Skatinkite vaiką bendrauti realiame gyvenime;
• Pasistenkite, kad vaiko regėjimo lauke nebūtų prietaisų;
• Namuose įrenkite kokį nors ypatingą kampelį su įdomiais daiktais arba turėkite atsarginių žaislų dėžę: šios priemonės labai pagelbės, kai vaikui nuobodu ir jis nori žaisti su planšetiniu kompiuteriu. Taigi, dėmesį jis sutelks į naujus objektus;
• Vyresniems vaikams taikoma taisyklė: kol atliekami namų darbai, televizorius būna išjungtas, o mobilieji prietaisai nepasiekiami;
• Fizinis aktyvumas daro teigiamą įtaką vaiko raidai: sportuojantis vaikas vystosi fiziškai, protiškai ir emociškai.

Itin specifinių virtualaus autizmo gydymo būdų nėra. Tačiau labai veiksmingos – aktyvios priemonės, kaip, pavyzdžiui, ankstyva intervencija, tikslinė terapija bei įvairių sričių profesionalų pagalbos paieškos, ekranų laiko mažinimas, tiesioginio bendravimo skatinimas, dienotvarkės subalansavimas ir kt. Visa tai gali padėti sušvelninti ekranų poveikį.

Sutelkiant dėmesį į socialinių ir bendravimo įgūdžių tobulinimą ir balansą, vaikai, kuriems pasireiškė ekranų autizmas, gali gyventi visavertį gyvenimą ir veiksmingai adaptuotis šiame skaitmeniniame amžiuje.

Kaip išvengti ekranų autizmo?

Ekranai - sunkiai išvengiama šiuolaikinio pasaulio dalis ir anaiptol ne visiems juos naudojantiems vaikams pasireiškia ekranų autizmas, kalbos raidos ar kiti sutrikimai. Be to, ekranai (ypač vaikui augant) tampa reikalingi ne tik pramogoms, bet ir mokslams bei ryšio su artimaisiais ir draugais palaikymui.

Tėvams labai svarbu, visų pirma, atisižvelgti į savo vaiką, tačiau taip pat ir laikytis kelių bendrųjų rekomendacijų - ekranus pradėkite rodyti tik nuo 2-3 metų amžiaus, visuomet stipriai ribokite ekrano laiką ir atkreipkite dėmesį į vaikų vartojamą turinį.