Ką daryti, kai kertasi senelių požiūris į anūko auklėjimą, ir pagrindiniai patarimai

Monkey Business Images | Shutterstock.com

Anūkų gyvenime, ypač kol jie maži, močiutė ir senelis yra ne mažiau svarbūs nei tėvai. Ir seneliams turėti anūkus yra dovana, jie kartu mielai leidžia laiką, jų ryšys ypatingas.

Manoma, kad seneliai, kurie dažniau prižiūri anūkus, net gyvena ilgiau. Tačiau ką daryti, kai senelių ir vaikų požiūris į anūkų auklėjimą skiriasi?

Kai kertasi požiūris į anūko auklėjimą

Dažnai močiutės „viską žino geriausiai“, nes pačios sėkmingai užaugino kelis vaikus, o ir jūs „sėkmingai užaugote“. Tačiau laikmečiai skiriasi, požiūris į auklėjimą – taip pat. Tad nesusitarus laukite karo arba bent intensyvios diskusijos.

Esminius klausimus vaiko atžvilgiu sprendžia tėvai

Pavyzdžiui, pagal „aną laikmetį“, labai naudinga buvo kūdikį migdyti paguldžius ant pilvuko, o tėvai šiandien dėl to dažnai nerimauja.

Seneliams nederėtų kištis ir į situacijas, kurios, akivaizdu, spręsti priklauso tėvams, pavyzdžiui, vaiko ugdymą. Vaiko mokyklos ar užsiėmimų klausimai – tikrai tik tėvų rūpestis.

Seneliai šiuo atveju gali būti tik patarėjai, o jei anūkai kiek paūgėję, – jų užtarėjai. Seneliai – tie artimieji, kurie anūkus visada išklauso ir užtaria.

Gerbti savo tėvų nuomonę, bet sprendimus priimti patiems – svarbu

Taigi skirtingų kartų požiūriai kirsis įvairiose vaiko priežiūros, ugdymo ar auklėjimo situacijose. Visada aptarkite jas. Nurodykite atvejus, dėl kurių neketinate diskutuoti, tačiau visada parodykite, kad tėvų nuomonę gerbiate.

Ignoruoti močiutės patirties nedera

Tikrai atsiras ir smulkių auklėjimo klausimų, diskutuotinų. Leiskite seneliams rinktis, kaip prižiūrėti anūką, tiesiog leiskite jiems pasijusti svarbiems, gerbkite patirtį. Viena tokių situacijų, pavyzdžiui – dienotvarkės planavimas. Svarbu, bet diskusijos galimos.

Bendradarbiaukite, kai kada dėl nereikšmingų dalykų nusileiskite. Ir nesitikėkite, kad plano bus laikomasi sekundžių tikslumu. Užsimerkite, jei vaikas apsidrabstęs be seilinuko, juk drabužėlius išskalbsite, ar migdomas parke, nes jūs taip norite, o ne namuose. Tai – mažmožiai. Jūsų tėvai tikrai žino, ką daro, ir daugeliu atvejų.

Seneliai neturi ir negali pakeisti tėvų

Kad ir kaip žiūrėsi, natūralu, kad tėvų žodis savo vaiko auklėjimo klausimais yra paskutinis. Tačiau senelių džiaugsmas ir „paskirtis“ – palepinti anūkus. Neatimkite iš jų šio malonumo.

Nesutarimų gali būti, neapeisite jų. Pasitaiko atvejų, kai tėvų ribos iš tiesų per griežtos, o senelių – pernelyg atlaidžios, mat „anūkėliui nieko negaila“. Tačiau visa tai – savotiška mokykla. Balanso ieškojimas tarp skirtingų kartų požiūrių ir keitimasis nuomonėmis – būtinas.

Seneliai ir tėvai neturėtų varžytis

Jokiu būdu nesivaržykite su savo tėvais. Čia nėra „geriau išmanančių“ ar „daugiau patirties turinčių“. Viskas, kas daroma, – tik dėl vaiko interesų ir jo visapusės gerovės. Tai turi būti naudinga vaiko raidai, fizinei ir psichinei sveikatai, ugdant asmenybę.

Tėvai daug ką daro pasikliaudami intuicija, taigi ir toks auklėjimo būdas geras. Svarbiausia – susitarti.

Keletas naudingų patarimų tėvams

Savi tėvai daugeliu atvejų – artimiausi. Tačiau jei jų nėra ar negalite prašyti pagalbos, kreipkitės į anytą. Visgi jei su ja nesutariate, santykiai prasti, pagalbos prašyti nederėtų: tai gali dar labiau pabloginti santykius.
Jei nesutariate su savo tėvais, mama, visiškai nepritariate jos auklėjimo metodams ir ji net nenori leistis į diskusijas, samdykite auklę. Valdingas, kontroliuoti ar manipuliuoti mėgstantis žmogus tikrai neįdiegs vaikui „aukštųjų vertybių“.
Visada atsižvelkite į mamos (ar tėčio) sveikatą. Net jei jie nuolat siūlosi prižiūrėti anūką, tai gali būti net pavojinga: staiga sušlubavus sveikatai, vaikas gali likti be priežiūros. Tai ypač svarbu, jei tėvų aukštas kraujospūdis, turi širdies veiklos sutrikimų.
Močiutė taip pat turi turėti laiko savo pomėgiams. Taigi visada, prašydami pagalbos, įvertinkite situaciją, įsitikinkite, kad pernelyg nepiktnaudžiaujate. Gerbkite vieni kitų asmeninį gyvenimą.
Galite palikti tam tikrą planą močiutei, tačiau jis turėtų būti daugiau patariamojo pobūdžio, o ne įsakymai. Jei į mamą kreipsitės „tu turi“, vargu ar padidinsite jos motyvaciją padėti ir stengtis.
Įsiklausykite į senelių, kurie prižiūri jūsų vaiką, nuomonę. Jei jie reguliariai leidžia laiką su anūku, tikėtina, jį puikiai pažįsta ir tikrai duos vertingų patarimų – pavyzdžiui, kaip lengviau užmigdyti.
Močiutės – „mamos“, kurios nuolat lepina. Leiskitės į kompromisus. Nepykite ir nesiginčykite, kai matote, jog jūsų mama duoda vaikui saldumynų. Pasiūlykite patarimą – pavyzdžiui, šokoladuką duoti kartą per savaitę.
Turėkite atsarginį planą. Gyvenime gali nutikti visaip: močiutė susirgti, blogai pasijusti, staiga išvykti. Pasikeitus situacijai, turėkite kitą patikimą kontaktą, į kurį galėtumėte kreiptis ekstra atveju.
Matote, kad močiutė sunkiai tvarkosi su auklės pareigomis dėl savo sveikatos ar kategoriško požiūrio? Geriau ieškokite kitų variantų, užuot nuolat davę „antrą šansą“. Tačiau atsakykite atsargiai: „Mama, vaikas jus labai myli, tačiau būkite tiesiog močiutė, neapsikraukite savęs.“