Kaip barti vaiką ir ar reikia tai daryti?

Kiekviena mama žino, kad barti savo mylimą vaiką ir nemalonu, ir sunku, tačiau būna situacijų, kuomet angeliškumo gerumo vaikai tampa užsispyrusiais velniukais, o jų nepaveikia  net ir patys įtikinamiausi įkalbinėjimai. Taigi šį kartą norime pakalbėti apie tai, kada reikėtų susilaikyti nuo barimo ir kaip teisingai bartis, kai kitos išeities nėra.

Kada vaiką reikėtų barti?

Mes dažnai pernelyg greitai netenkame kantrybės ir pradedame bartis, nors daugumoje situacijų viską galima išspręsti taikiais metodais. Nepamiršk svarbiausio dalyko: tavo tikslas – ne išgąsdinti, o padėti jam suprasti, kaip negalima elgtis, todėl barti vaiką reikėtų tik tuomet, kai įprasti įtikinėjimai nebepadeda. Dar vienas svarbus dalykas – tai mokėti atskirti sąmoningai iškrėstą niekšybę nuo netyčinio poelgio.

Štai pavyzdys: jei vaikas netyčia sudaužė puodelį, pametė kokį nors daiktą ar susiplėšė drabužius ir dėl to išsigando bei nusiminė – bartis tikrai nereikėtų. Na ir kas, kad puodelis buvo gana brangus, o drabužiai – visai nauji. Vaikas juk ir pats supranta, kad padarė kažką negerai ir dėl to prastai jaučiasi, o pakeltas tavo balso tonas jokios naudos neduos, tik sukels nereikalingą baimę. Pakaks, kad vaikas pamatys, jog mama nusiminė, taigi tiesiog pasakyk: “Labai gaila, kad taip nutiko. Sekantį kartą tu būsi atsargesnis, gerai?”

Visai kita situacija, kuomet vaiko poelgis kelia grėsmę jam pačiam bei aplinkiniams arba kuomet vaikas sąmoningai negerai elgiasi. Tokiais atvejais vien ramaus pokalbio gali nepakakti.

Štai keletas tokių poelgių pavyzdžių:

• Vaikas žino, kad kitų skriausti ar įžeidinėti negalima, tačiau piktybiškai taip elgiasi;
• Vaikas žino, kad bėgti į gatvę nevalia, tačiau daro tai specialiai, tarsi norėdamas paerzinti;
• Vaikas ima ir slepia svetimus daiktus, nors jam paaiškinta, kad prieš imant būtina atsiklausti.

Iš vienos pusės galima būtų sakyti “Na, juk ne tragedija, kad mažylis pasiėmė kito vaiko žaislą ar stumtelėjo jį smėlio dėžėje”. Galbūt tragedijos tame ir nėra, tačiau nereikėtų pamiršti, kad blogi įpročiai pradeda formuotis jau vaikystėje, o laiku neužkirtus jiems kelio, vėliau suvaldyti situaciją gali būti labai sudėtinga. Dabar paėmė kito vaiko žaislą, rytoj gali ką nors pavogti iš parduotuvės. Dabar stumtelėjo smėlio dėžėje, o paaugęs visus konfliktus spręs būtent kumščių pagalba. Taigi, tam tikrais atvejais geriau pakelti balsą ir griežtai nustatyti ribas, nei vėliau gailėtis, kad laiku neužkirtai kelio vaiko savivaliavimui.

Kaip barti vaiką už rimtus nusižengimus?

Jokių įžeidinėjimų! Tai – bene svarbiausia taisyklė, kurios privalu laikytis. Taip, kartais vaikai sugeba siaubingai įsiutinti ir rinktis tinkamus žodžius tikrai labai sunku, tačiau vadinti vaiką kvailiu ar kaip nors panašiai – tabu.

Antroji taisyklė – nebarti vaiko už tą patį poelgį kelis kartus. Dažnai taip jau nutinka, kad iš pradžių pabara mama, o vėliau paauklėti nusprendžia ir tėtis ar kiti artimieji... Tai nėra teisinga vaiko atžvilgiu, be to – ne itin efektyvu. Vaikas turi suprasti, kad baramas yra tik tais atvejais, kuomet tikrai labai blogai pasielgia, o pats barimasis yra auklėjamoji priemonė, o ne galimybė suaugusiems išlieti savo emocijas.

Kitas dalykas, jei vaikas tą patį poelgį kartoja ir toliau, nors prieš tai jau buvo gavęs už tai “velnių”. Tokioje situacijoje galima pasitelkti “sunkiąją artileriją” ir į pagalbą pasikviesti kitus artimuosius. Daugumoje šeimų šis metodas labai veiksmingas: mama (dažniausiai ji atlieka pagrindinės auklėtojos vaidmenį) bara vaiką už netinkamą poelgį, o kuomet pačiai nebepavyksta susidoroti su situacija, į pagalbą ateina tėtis, kurio žodis – paskutinis. Taip jau yra, kad kuo dažniau vaikas baramas, tuo mažiau jis į tai kreipia dėmesį. Lygiai tas pats nutinka ir su tėvų vaidmenimis: jei dažniau barasi mama, vaikas jautriau sureaguoja į griežtus tėčio žodžius ir atvirkščiai.

Priminsime, kad barimo esmė – padėti vaikui suprasti, kad jo poelgis nėra teisingas, taigi barantis reikia parinkti tinkamus žodžius, o ne tiesiog kelti balsą. Turi paaiškinti vaikui, kodėl tu taip įpykai ir ko iš jo tikiesi. Ne mažiau svarbu mokėti ne tik bartis, bet ir paskatinti vaiką elgtis tinkamai. Pavyzdžiui, po konflikto praėjus kuriam laikui gali jį pagirti už tinkamą elgesį: “Pameni, seniau tu nelabai gražiai elgeisi su kitais vaikais, o dabar jau suaugai ir išmokai būti draugiškas. Aš labai tavimi didžiuojuosi”.

Na ir pabaigai – išmok atleisti. Jei apibarei vaiką ir matai, kad jis suprato savo klaidą – vadinasi tavo darbas padarytas ir tu nebeturi laikyti pykčio.