TVKaip ugdyti vaiko atsakomybės jausmą?
Atsakomybės ugdymas– vienas iš pamatinių dalykų vaiko ugdymo procese. Tai ilgas ir sunkus darbas, kurio vaisiai lydės vaiką visą jo likusį gyvenimą. Tėvai nuolatos ieško būdų, kurie padėtų išmokyti vaiką atsakomybės jausmo, tačiau dažniausiai pats atsakomybės suvokimas apsiriboja tik namų aplinka: iššluotos grindys, nuvalytos dulkės, išplauti indai ir sutvarkytas kambarys. Toks požiūris nėra teisingas, todėl mes tikimės, kad šis straipsnis padės tau pažvelgti plačiau ir suteiks pagrindą kitaip auklėti savo vaiką ir siekti didesnių tikslų.
Visų pirma, norėtume pradėti nuo to, kad atsakomybė jokiu būdu neturi būti priverstinė. Atsakomybė – tai vaikui įskiepyta vertybių sistema: tai, kaip jis žiūri į gyvenimą ir aplinkinius žmones, tai, kaip jis suvokia savo laisvę, teises ir pareigas. Yra vaikų, kurie gali būti labai pareigingi namuose ir mokykloje: jie visuomet susitvarko savo kambarį, atlieka jiems paskirtus namų ruošos darbus ir puikiai mokosi, tačiau jie nesugeba priimti atsakingų sprendimų, nes tariama jų atsakomybė tėra aplinkinių primestos normos. Tokie vaikai nuo mažens pripratę daryti tai, ko iš jų prašoma, tačiau atėjus laikui priimti savarankišką sprendimą, jie sustoja kryžkelėje, ir negali apsispręsti, kuriuo keliu pasukti, nes jų gebėjimas spręsti ir rinktis pagal vertybes nėra pakankamai išugdytas. Šis pavyzdys puikiai atskleidžia, kad atsakomybės jausmo neįmanoma primesti. Jį reikia ugdyti, rodant tinkamą pavyzdį arba kitaip tariant, pavyzdžiais skiepijant vertybes.
Atsakomybės ugdymas prasideda ne nuo vaiko, o nuo tėvų požiūrio ir nuostatų. Dažniausiai tėvai atsisako girdėti vaiką, o išgirdę tai, kas jiems nepriimtina, naudojasi keturiais pagalbininkais: neigimu, atsisakymu pripažinti, nuslopinimu ir pagrąžinimu. Kad būtų aiškiau, norime pateikti kelis standartinius pavyzdžius:
Neigimas: „Tu iš tiesų taip nemanai, tau juk patinka žaisti kartu su kitais vaikais“.
Atsisakymas pripažinti: „Čia juk ne tu taip sugalvojai. Tikriausiai darželyje kas nors tave primokė taip kalbėti“.
Nuslopinimas: „Jei dar kada nors šitaip pasakysi, neleisiu tau eiti žaisti su draugais ir mėnesį laiko nežiūrėsi televizoriaus“.
Pagrąžinimas: „Iš tiesų tu juk nesijauti taip baisiai. Dabar tu tiesiog blogos nuotaikos, o rytoj viskas atrodys kitaip“.
Štai keturi pavyzdžiai, puikiai parodantys, kad suaugusieji dažniausiai stengiasi išvengti problemos, apeidami ją įvairiais būdais. Tokiu atveju kyla paprastas klausimas: kaip vaikas gali būti atsakingas, matydamas, jog suaugusieji patys nesugeba prisiimti atsakomybės ir nuolatos bėga nuo to, kas jiems nepriimtina?
Įsijausdami į vaiko emocijas ir stengdamiesi vaikui padėti, tėvai skiepija tinkamą pavyzdį: moko vaiką atsakingai žvelgti į kitą žmogų ir priiminėti tinkamus, apmąstytus sprendimus.
Įsivaizduok, kad vieną dieną suirzęs tavo vaikas pareiškia: „Aš visai nemyliu savo broliuko ir jūsų visų“. Dažniausia tėvų reakcija atspindi mūsų jau minėtus pavyzdžius. Kas nutinka tuomet? Vaikas jaučiasi nesuprastas, neišgirstas. Didelę jo problemą ir nepasitenkinimą vienu sakiniu tu pavertei niekais. O jei vietoj standartinių frazių ir bėgimo nuo problemos tu pasistengtum įsigilinti ir skirtum laiko pokalbiui? Ar nebūtų geriau, jei pasiteirautum vaiko, kodėl jis taip jaučiasi, jei papasakotum jam, kaip tu jį myli ir koks jis reikalingas ir svarbus jums visiems.
Nepamiršk, kad problemos nereikia užglaistyti, problemą reikia išspręsti, kad ateityje ji nepasikartotų. Tai yra pirmas ir svarbiausias žingsnis, skatinantis vaiko atsakomybę.
