TVKaip ugdyti vaiko valią?
Kaip ugdyti vaiko valią? Kaip nesupainioti jos su savarankiškumu? Kokius sunkumus tenka įveikti tėvams, norintiems užauginti žmogų, gebantį savarankiškai įveikti sunkumus? Ar aplamai įmanoma išugdyti mažo vaiko valią?
Pasirodo, kad ne tik įmanoma, bet ir būtina, nes kuo ankstyvesniame amžiuje įpratinsi mažylį turėti savų pareigų ir atsisakyti impulsyvių bei neracionalių įgeidžių, tuo mažiau problemų turėsi ateityje. Kai kurie teigia, kad pačiu pirmuoju valios ženklu galima laikyti kūdikio pastangas prasibrauti iš saugaus mamos pilvuko į gyvenimą. Tačiau iš tiesų tai ne valingas, o instinktyvus veiksmas. Gaila, bet valia nėra prigimtinė žmogaus savybė, todėl ją teks ugdyti. Svarbiausias veiksnys, padedantis ugdyti šią savybę – tai pastovi dienotvarkė. Ji moko vaiką tvarkos, organizuotumo ir drausmės.
Nepamiršk, kad bet kurį sąmoningai atliktą veiksmą visų pirma įtakoja noras jį atlikti. Bet kuriam žmogui sunku “perlipti per save” ir prisiversti daryti tai, ko visai nesinori, o kad tie norai atsirastų, reikia sukurti tam tikrą atmosferą. Sutik, kuomet gyvenimas atrodo monotoniškas ir nuobodus, žmogaus siela ir kūnas “apmiršta” ir bet kokie tikslai tampa beprasmiais. Mums, suaugusiems, kartais prireikia didelių gyvenimo permainų, skatinančių judėti į priekį. O štai mažiesiems atsigauti ir sužadinti norus gali padėti labai paprasti dalykai: muzika, žaislai ir žaidimai su tėveliais. Ypatingai to reikia pernelyg ramiems mažiesiems, kurie ilgai miega, nereikalauja daug dėmesio ir gali ilgą laiką išbūti vieni.
Kai tik vaikas išmoksta savarankiškai vaikščioti, įprastai prasideda draudimų ir jo veiksmų kontroliavimo etapas. Būtent šiuo laikotarpiu kiekviena mamytė turėtų išmokti pirmą ir labai svarbią pamoką: draudimai slopina vaiko poreikių ir norų (pabandyti ką nors pasiekti, kur nors užsiropšti ar paliesti) įgyvendinimą, taigi tie norai su laiku nuslopsta. Leisk vaikui pajusti, kaip gera kažko norėti ir to siekti.
Dviejų metu Irutė turėjo blogą įprotį – miego metu ji čiulpė nykštį. Prieš guldydama dukrą į lovytę, mama pirštuką apibintuodavo ir kiekvieną kartą, kai mama tai darydavo, dukrytė bandė ją atkalbinėti: “Nebintuok, aš daugiau to nedarysiu”. Kartą mama sutiko, tačiau perspėjo: “Gerai, bet jeigu tu vis dėl to įsikiši pirštuką į burną, sekantį kartą teks jį užbintuoti”. Naktį Irutė atėjo pas mamą į kambarį ir ją pažadino:
- Tu neįsivaizduoji kas ką tik buvo, - pasakė ji paslaptingai, - pirštukas pats įlindo į mano burnytę, bet aš jį iškart išspjoviau!
Mergaitei teko pasitelkti valią, kad atsispirtų pagundai. Ji atlaikė šį sunkų išbandymą ir nusipelnė pagyrimo. Ugdant vaiko valią neretai teks pačiai sukurti atitinkamas aplinkybes, nes paprasčiausias “negalima” dažniausiai nesuveiks.
Dažnoje šeimoje galima sutikti ir tokią situaciją: vaikas nerangiai stengiasi užsitempti kojinę, tačiau jam niekaip neišeina. Tuomet pasirodo mama.
- Aš pats noriu! - rėkia sutrukdytas mažylis.
- Sėdėk ramiai, nes į lauką eisiu be tavęs.
- Bet aš ir pats galiu! - vos ne su ašaromis akyse bando įtikinti vaikas.
Kodėl kai kurie tėvai taip bijo, kad vaikui bus sunku ar nepavyks kažko padaryti savarankiškai? Tegul bando, tegul stengiasi! Na ir kas, kad apsirengimui reikės 10 minučių daugiau laiko! Juk valia atsiranda tik stengiantis įveikti fizinius ir emocinius sunkumus. Nepraleisk akimirkos, kai vaikas ištars “aš pats”. Padėk mažyliui, užsimink, kaip lengviau ir greičiau jis galėtų įveikti prisiimtą iššūkį. Neslopink jo iniciatyvos, o pagirk, nes tai skatins įdėti dar daugiau pastangų. Nuo žodžių “aš pats” prasideda vaiko savarankiškumas.
Pusantrų metų mažyliui ne taip jau sunku susidėti savo žaisliukus. Pasiūlyk jam tai padaryti ir padėk pati. Tvarkingai susidėti drabužėlius prieš miegą taip pat nėra per sunku. Gal iš pradžių jam nepavyks tų drabužėlių gražiai sulankstyti, tačiau su laiku jam pavyks vis geriau, o nuolatos kartojant tą patį veiksmą, drabužėlių tvarkymas jam taps įpročiu. Beje, įpročiai labai svarbūs ugdant savarankiškumą.
Mokyti vaiką savarankiškumo galima labai ankstyvame amžiuje. Vienoje šeimoje pusantrų metų berniukas valgo savarankiškai ir nei mama, nei kiti artimieji į šią procedūrą nesikiša. Vienintelė jų užduotis – padėti prieš vaiką lėkštę ir jam pavalgius – nuimti. Mažasis Pijus tvirtai laiko šaukštą, o jo judesiai yra tikslūs ir užtikrinti.
Neretai tėvai skundžiasi nevalgiais vaikučiais.
- Sėdi šalia jų, bandai įkalbėti nors kąsnį praryti. Kol papietaus, tai pusė dienos gali praeiti.
- O gal leiskite jam valgyti savarankiškai?
- Ką jūs... - bando prieštarauti mamos. - Taip bent jau kažkiek vaikas pasimaitina, o jei leisčiau pačiam, tai lakstytų alkanas.
O kaip dažniausiai visa situacija atrodo iš tikrųjų? Labai tikėtina, kad mama bando pasakoti vaikui įdomią istoriją, priversiančią pavalgyti (pavyzdžiui visų pamėgtas “skrenda lėktuvėlis, o dabar išsižiok ir įleisk lėktuvėlį į angarą”), bet tuo pačiu nuolatos kontroliuoja vaiko elgesį: “Sėdėk ramiai, neliesk šaukšto, nejudink stalo ir t.t.”. Manai, kad vaikui ta pasaka labai įdomi? Tą akimirką kur kas įdomesnis atrodo šaukštas, nes su juo galima šį tą nuveikti, pavyzdžiui, pakabinti košės, kaip tai daro mama. Ir jį domina ne maistas, o pats valgymo procesas. Įsivaizduok, kad tau patinka piešti, o kas nors kitas ateina, pasiima tavo pieštukus ir nupiešia paveikslą vietoj tavęs. Tikslas kaip ir pasiektas – juk paveikslas yra. Tačiau tu juk norėjai ne paties rezultato, o veiksmo. Lygiai tas pats vyksta ir su vaiko valgymu: kai atimi iš jo šią galimybę pabandyti pačiam, natūralu, kad jis maisto atsisako, nes tai tiesiog nuobodu. Leisk savo vaikui pasistengti ir siekti savo užsibrėžto tikslo, nes tik taip padėsi ugdyti jo valią!
Taip, 3-7 metų vaiko valia tikrai silpna. Vietoje pastovumo, savikontrolės ir atkaklumo – savybių, kuriomis pasižymi dauguma suaugusiųjų, iki mokyklinio amžiaus vaikams labiau būdingi nestabilūs troškimai, nedėmesingumas, spontaniškumas ir t.t. Jie greitai “užsidega”, tačiau taip pat greitai praranda savo tikslą.
Dėl šių savybių vaiko poelgius dažniausiai įtakoja impulsyvumas, o ne apgalvoti sprendimai. Nepakankamai išvystytas valios jausmas trukdo atsisakyti įvairiausių pagundų: nevalgyti saldainių, gulinčių prieš akis, neimti svetimų žaislų ir t.t. Be to, dauguma vaikų atliekamų veiksmų yra paprasčiausias kitų žmonių elgesio pamėgdžiojimas, o tai – taip pat silpnos valios požymis.
Vaiko valia neatsiranda savaime. Kaprizai, negatyvumas, pasireiškiantis priešgyniavimu, pavydas, egoizmas... visa tai yra nepakankamai išvystytos valios pasekmė. Užsispyrimas ir kaprizai įprastai būna nukreipti tik prieš tėvus, o štai bendraujant su bendraamžiais jokių problemų neatsiranda. Perdėtas tėvų dėmesys ir rūpestingumas, nuolatinis nuolaidžiavimas ir bendrų taisyklių neturėjimas – tai pirmas žingsnis į vaiko savavališkumą. O tokiomis sąlygomis išugdyti vaiko valią ir ryžtą paprasčiausiai neįmanoma.
Kad valia sėkmingai vystytųsi, būtina sukurti veiklos įvairovę, kuri skatintų siekti vis naujų tikslų. Tai gali būti piešimas, lipdymas iš plastilino, konstravimas, namų tvarkymas ir t.t. O ypatingai naudingi kolektyviniai žaidimai, kurių metu yra nustatomos tam tikros taisyklės, kurių visi privalo laikytis.
Anksti išugdyta valia labai padės vaikui mokykloje, juk tam, kad pasiektų gerų rezultatų, jam prireiks kantrybės, ryžto ir daugybės pastangų. Sistemingas mokymas nebus efektyvus, jei vaikas nesugebės savęs kontroliuoti ir “prisiversti” atlikti jam paskirtas užduotis. Tokiu atveju mokykla vaikui gali tapti tikru pragaru, juk daryti tai, kas tau visiškai neįdomu ir tik todėl, kad kažkas taip liepė – didžiausia kančia. Todėl užsiimti valios stiprinimu reikia gerokai anksčiau, nei vaikas pradeda lankyti mokyklą. Namuose ar kieme žaiskite žaidimus, kurių metu mažylis turės atlikti kokias nors užduotis. Kiekvieną kartą paaiškink, kodėl šią užduotį reikia atlikti ir padėk suprasti, kaip tai padaryti. Suvokdamas, kad tai, ką daro, yra prasminga, vaikas imsis užduoties su didesniu malonumu. Pavyzdžiui, kambario tvarkymas: paaiškink savo mažyliui, kad kelis kartus per savaitę kambaryje reikia nuvalyti dulkes, nes jos kenkia tiek jo, tiek žaisliukų sveikatai, o jis juk privalo pasirūpinti gera savo žaislų savijauta. Kai tik ateis metas valyti dulkes, primink vaikui, kad tai jo darbelis. Iš pradžių vaikas gali nenorėti to daryti, nes žaisti su kaladėlėmis kur kas įdomiau, tačiau laikui bėgant jis įpras ir atliks šią užduotį net ir tuomet, kai to visai nesinorės, nes jis sąmoningai suvoks, kad tai yra viena iš privalomų pareigų.
