Kaip vaikai suvokia nuogumą?

Kaip nuogumą suvokia ir vertina maži ir vyresni vaikai? Ką atsakyti į „nekuklias“ vaikų pastabas ir klausimus? Ar galima pasirodyti prieš vaikus neapsirengusiems? Išsiaiškinkime.
 
Nuogumas –  greičiau kultūrinė, o ne fiziologinė samprata. Kas moralu ir leistina, o kas – ne, laikui bėgant smarkiai keitėsi. Daug kas priklauso ir nuo regiono. Į parandžą nuo galvos iki kojų įsisupusi musulmonė ar garbaus amžiaus vokietė nudistų pliaže – kiekviena iš jų atspindi kultūrines normas, priimtas konkrečioje bendruomenėje. Vaikams šias normas įskiepija tėvai, visų pirma – savo asmeniniu pavyzdžiu. Būtent nuo to, kaip suaugusieji vertina savo kūną, priklauso tai, kaip jį suvoks mažylis.
 
Aplinkoje, kur nuogumas suvokiamas kaip savaime suprantamas dalykas, jis atrodys natūralus ir vaikams. Tėvų elgesio stereotipai įleidžia šaknis mūsų sąmonėje visam gyvenimui. Problemos prasideda tada, kai vaikas patenka į jam neįprastą socialinę aplinką, kurioje galioje kiti įstatymai ir kitos taisyklės. Tada galima kalbėti apie dezadaptaciją – neatitinkantis normų vaikas patiria stresą ir yra įvaromas į kampą.
 
Vaikai iki 1 metų amžiaus
 
Kūdikis nežino, aprengtas jis ar ne – jam reikšmę turi tik šilumos ir vėsos pojūtis. Jis taip pat nesuvokia ir aplinkinių nuogumo. Tačiau būtent kūdikystėje kūniškumas turi pačią didžiausią reikšmę. Pirmaisiais gyvenimo metais jutiminis kontaktas su mama (prisilietimas prie jos odos, jos kūno šilumos jutimas) yra pats svarbiausias. Tai sukuria ramybės ir saugumo pojūtį, tampa emocinės sveikatos pagrindu visam gyvenimui. Jeigu mama maitina krūtimi, nuogumas ne tik neišvengiamas, tačiau net ir būtinas: tai pagerina laktaciją.
 
Psichologai ir kai kurie pediatrai pasisako už kūdikių maudynes kartu su tėvais. Šeimos narių mikroflora yra bendra, tad jeigu laikotės elementarių higienos taisyklių, tokios maudynės mažyliui nepakenks. Be to, užimtoms mamytėms tai neretai tampa vienintele galimybe išsimaudyti vonioje.
 
2-3 metai
 
Būtent šiuo gyvenimo periodu vaikas pradeda tyrinėti savo ir tėvų kūną, jį liesti, apžiūrinėti – šis susidomėjimas yra grynai pažintinis. Dauguma vaikų psichologų sutaria, kad tokiame amžiuje jau turi būti šiokios tokios padorumo ir priimtinumo ribos. Mažylis jau gali suvokti, kad prieš ateinant svečiams priimta apsirengti, net jeigu namie karšta, o lįsti pas mamą į dušą nedera, nes jai tai nepatinka. Tėvams jau nepatartina pasirodyti prieš atžalas „kaip mama pagimdė“.
 
Trečiaisiais gyvenimo metais pirmaisiais nekukliais klausimais tampa: „Kodėl aš sisioju ne taip, kaip sesutė?“, „Iš kur aš atsiradau?“ Dabar tėvams tenka elgtis taip, kad, viena vertus, patenkintų vaikų smalsumą, o kita vertus – nepritrauktų nereikalingo dėmesio ten, kur dar nereikia. Neišsisukinėkite sakydami, kad atžalai dar „per anksti“, „tu per mažas“ ir pan. Atsakykite suprantamai, trumpai ir ramiai, be ironiškos šypsenos ir mirktelėjimų artimiesiems. Pavyzdžiui, į klausimą, kodėl negalima bėgioti nuogam ar sėstis ant puodo prie svečių, galima atsakyti, kad prie žmonių taip elgtis nedera, tai nėra gražu, ir žmonės, skirtingai nei žvėreliai, taip nesielgia.
 
4-6 metai
 
Tokiame amžiuje atsiranda gėdos jausmas. Vaikas pradeda perimti tėvų požiūrį į tai, kas yra priimtina ir kas – ne (pavyzdžiui, kad už savęs reikia uždaryti tualeto duris). Mergaitės pradeda kuklumą ir drovumą rodyti anksčiau, negu berniukai. Pastarieji tuo metu susiduria su pirmaisiais su lytimi susijusiais apribojimais – pavyzdžiui, kad į viešąjį tualetą arba sauną geriau eiti su tėveliu, o ne su mama.
 
4-5 metai – tai amžius, kai reikia brėžti ribas. Jeigu 6 metų vaikas nori maudytis vienas, be suaugusiųjų pagalbos, leiskite jam tai, tačiau pasirūpinkite atžalos saugumu. Vaikai turi išmokti pasibelsti prieš eidami į tėvų miegamąjį – ir ne tik todėl, kad suaugusiųjų kūno nuogumas gali juos šokiruoti (nors dažniau šoką vis dėlto patiria tėvai, o ne vaikai – jie greičiau tik nustemba). Reikia auklėti vaiką, kad jis išmoktų gerbti asmeninę ir kitų erdvę, privatumą, intymumą.
 
7-10 metų
 
Kuo vyresnis vaikas, tuo nenatūralesnis ir gėdingesnis jam atrodo nuogumas. 8-10 metų vaikai mieliau persirengia ir maudosi vieni. Jie gali reikalauti, kad mama leistų maudytis po dušu su apatiniais, pradeda gėdytis priešingos lyties tėvų. Ne veltui daugelyje kultūrų 7 metų amžiaus berniukų auklėjimas ir priežiūra tampa vyrų rūpesčiu, o mergaitės lieka mamos globoje.
 
Jeigu tokio amžiaus vaikas pamato svetimą nuogumą, jo natūrali reakcija – gėda, pasišlykštėjimas, noras pabėgti ir pasislėpti. Ir tokio elgesio smerkti negalima – neišjuokite už tai savo atžalos ir nepriekaištaukite, net jeigu jums atrodo, kad vaikas perlenkė lazdą. Suaugusiems „natūralizmo“ šalininkams yra pakankamai vietos pasirodyti ir ne prie vaikų – šiems suaugusiųjų perdėtas atvirumas gali įvaryti rimtą psichologinę traumą.
 
11-14 metų
 
Internetas (ir ne tik jis) tokiame amžiuje atveria vaikams duris į suaugusiųjų pasaulį. Jie jau puikiai žino ne tik kūno sandarą, bet ir apie reprodukcinę funkciją. Ši tema susidomėjimą kelia abiejų lyčių vaikams, tačiau augančių vaikų sąmonė vis dar lieka vaikiška ir labai pažeidžiama.
 
Reakcija į savo kūno pokyčius gali būti labai skirtinga – nuo  didelės nuostabos iki tokios pat didelės gėdos ir pasibjaurėjimo. Būtent todėl tėvai turi atidžiau sekti, kaip elgiasi ir kalba su vaikais šia tema. Padidinkite distanciją, jeigu vaikas to reikalauja (pasibelskite prieš eidami į jo kambarį ir pan.). Nekritikuokite ir nesišaipykite dėl atžalos išvaizdos (jaunatvinių spuogų, antsvorio ir t.t.).
 
Kuo vaikas vyresnis, tuo daugiau atsiranda su kūniškumu susijusių apribojimų – ir tai yra būtina, jeigu norite užauginti adekvatų visuomenės narį. Atminkite: nepagarba mažo žmogaus intymumui, kaip ir perdėtas „laisvumo“ piršimas, daro neigiamą įtaką atžalos psichikai.

Susiję straipsniai

Kaip vaikui parinkti tinkamiausią muzikos instrumentą?

Muzika atveria daugybę naujų galimybių, leidžia ugdyti vaiko kūrybiškumą. Tyrimų duomenimis, mokymasis groti padeda stiprinti discipliną.

Vaiko vystymuisi ypač svarbūs 6 raidos etapai

Pablo Neruda rašė: „Vaikas, kuris nežaidžia, nėra vaikas.“ Tėvai vis labiau suvokia kartos, kuriai leista per mažai laiko žaisti, minusus.

Kas yra asociatyvusis žaidimas ir kuo jis svarbus vaikui?

Augant vaikui, žaidimas ir bendravimas su kitais vaikais bei buvimas šalia bendraamžių taps didele jo pasaulio dalimi.