Ko negalima sakyti vaikui?

Jūs viso labo peržiūrėjote sūnaus puslapį socialiniuose tinkluose, o jis nekalba su jumis visą savaitę. Patikrinote dukros rankinę, o jūsų atžala iš to padarė didžiausią skandalą. Palyginote vaiką su kitais geriau besimokančiais, o kitą dieną jis parsinešė dar blogesnių pažymių. Iš pirmo žvilgsnio jūsų veiksmuose jokio kriminalo nebuvo, tačiau santykiai su vaikais smarkiai pašlijo. Kodėl taip nutinka?
 
Vaikai kai kuriuos veiksmus priima kaip agresiją ir smurtą jų atžvilgiu. Kaip išvengti tokių klaidų?
 
Nepamirškite ribų
 
Asmeninė erdvė reikalinga ir svarbi kiekvienam – ir visai nesvarbu, ar kalbame apie vaiko kambarį, ar apie socialiniu tinklus, ar apie rankinės turinį. Šeima turėtų būti saugi vieta, kurioje niekas negresia, o liesdami atžalos daiktus jūs peržengiate asmeninės erdvės ribas.
 
Kodėl šios ribos peržengiamos? Dažniausiai – dėl to, kad mes jaudinamės ir dėl ko nors nerimaujame, nes norime būti artimesni. Tačiau tokie veiksmai tik dar labiau pablogina tarpusavio santykius: užuot tikrinę rankinę, geriau susivokite savo jausmuose. Nors daugumai tėvų tai skamba keistai, tačiau vaikai turi teisę į privatumą, asmeninę erdvę (net ir nuo tėvų).
 
Nuotraukų rodymas pašaliniams
 
Tokie veiksmai – taip pat nepagarba vaiko asmeninei erdvei. Jie žeidžia jo savigarbą. Tikrai ne kiekvienas žmogus pasirengęs parodyti savo vaikystės nuotraukas, kuriose jis sėdi ant puoduko, maudosi nuogas ir pan. Vaiko nuotrauka – tai ne tik tėvų, bet ir vaiko nuosavybė. Jeigu norite kam nors tokias nuotraukas parodyti, būtina atsižvelgti į atžalos nuomonę. Jeigu vaikas ne prieš – rodykite. Jeigu jis nenori – nedarykite to.
 
Nuvertinimas
 
Daugelis tėvų nuvertina savo vaikus, lygindami juos su kitais ar tiesiog išsakydami savo nepasitenkinimą: „Iš tavęs nėra jokios naudos. Visiškas atgrubnagis!“, ir t.t. Suprantama, pažeminti jų paprastai niekas nenori – taip siekiama motyvuoti savo atžalas, kad jos susiimtų ir imtų gerą pavyzdį. Tačiau panašios frazės tik žeidžia mažą žmogų, pabrėžia, kad jis blogesnis už kitus.
 
Ką daryti? Dažniau girkite savo atžalą už mažas pergales (gavo dešimtuką, kažkam padėjo ir t.t.). O jei problema rimta (nepažangumas, blogas elgesys) – ieškokite jos priežasčių ir ją pašalinkite.
 
Įkyri kontrolė ir hipergloba
 
Iki tam tikro amžiaus kontroliuoti ir globoti vaikus reikia, tačiau būtina jausti saiką. Kai kalbama apie hiperglobą, omenyje turimi tėvai, kurie savo atžalai nieko neleidžia daryti savarankiškai (nei užsirišti batų, nei išsirinkti drabužių, nei priimti sprendimų).
 
Augdami vaikai ima tolti nuo tėvų, ir tai natūralu. Jei negalite su tuo susitaikyti, galbūt vertėtų kreiptis pagalbos į psichologus. Savo frazėmis „aš geriau žinau!“, „tai – tavo paties labui“, „aš darau tai dėl tavęs“ jūs tik skatinate infantilumą, priklausomybę nuo jūsų ir vaiko nepasitikėjimą savo jėgomis.
 
Ignoravimas, jokio atgalinio ryšio
 
Tai, žinoma, ne smurtas tiesiogine prasme, tačiau kai ignoruojate vaiką svarbiomis jo gyvenimo akimirkomis, tai gali jį traumuoti. Pavyzdžiui, mama supyko ant vaiko ir nusprendė su juo nesikalbėti, bet net nepaaiškino, kodėl taip elgiasi, arba tik formaliai domisi, kas vyksta vaiko gyvenime, nesigilindama į detales: „Mokytojas sudavė liniuote per nagus? Vadinasi, buvo už ką.“
 
„Juokingos“ pravardės
 
Tai pravardės, kurios juokingos tėvams, bet ne vaikams. Įsiklausykite, ką jie girdi: kvailiukas, storulė, viščiukas... Tai – įžeidimai. Ypač skaudu, kai sakote tai vaikui girdint kitiems.
 
Atstūmimas
 
„Palik mane ramybėje. Visų vaikai kaip vaikai, o tu – vaikštanti bėda. Aš neturiu kada užsiimti su tavimi“, ir pan. Tokios frazės skamba gana dažnai, yra įprastos, todėl net nesusimąstoma, kaip šie žodžiai gali skaudinti atžalą. Kur nors „pasiųsti“ galima grubiai, susierzinus, o galima ir taktiškai, nekertant per savivertę: „Atleisk, aš dabar užsiėmusi, aptarkim tai vėliau.“ Pirmuoju atveju vaikas jausis nereikalingas ir be abejo – įskaudintas.
 
„Gaslighting“
 
Šis terminas taikomas psichologinio smurto formai, kuomet žmogus verčiamas abejoti savo adekvatumu ir pačia realybe. Kai kurie tėvai tai daro visiškai nesąmoninga, nesusimąstydami: „tu viską išsigalvojai, tau pasirodė, to nebuvo“ ir pan. Už to neretai slypi baimė pripažinti savo kaltę dėl vaiko problemų ar baimė tapti „blogais tėvais“. Sudėtingose situacijose vaikas pasitiki artimiausiais žmonėmis („mama visada sako tiesą“), o ateityje jam gali būti sunku kam nors patikėti savo jausmus ir mintis.

Niekam nėra paslaptis, kad vaikai labai jautriai reaguoja į žodžius, kuriuos girdi iš suaugusiųjų, todėl įvaryti kompleksą gali net ir viena neatsargi frazė.
 
Žinoma, kiekviena mama nori, kad jos vaikas būtų pirmūnas. Kaip to pasiekti? Atrodytų, viskas paprasta: parodyk į tuos, kurie mokosi geriau. Ką daryti, jeigu viešoje vietoje vaiką ištiko isterijos priepuolis? Pagrasink diržu. Štai tokiais „genialiais“ metodais vis dar naudojasi daugelis tėvelių. O kai iš jų atžalų išauga užguitos ir kompleksuotos asmenybės, stebisi, kaip taip nutiko.
 
„Kai buvau tavo amžiaus, aš mokiausi vienais dešimtukais“
 
Nuo gimimo iki maždaug šešerių metukų amžiaus, mama ir tėtis vaikui –  pats didžiausias autoritetas. Jie kaip dievai, kurie žino viską. Jie formuoja vaiko požiūrį į save ir į vaiką supantį pasaulį. Minėtoje frazėje glūdi kabliukas – ją galima suprasti maždaug taip: „Tu niekada nebūsi toks protingas/geras, kaip aš. Nesvarbu, kad ir kaip stengsiesi.“ Tokiomis sąlygomis auginti vaikai paprastai visą savo gyvenimą siekia šeimai įrodyti, kad jie – „geri“. Ši frazė pavojinga tuo, kad stimuliuoja narciziškąją vaiko psichikos dalį, provokuoja kažko siekti – bet net ne dėl savęs, o dėl mamos ir tėvo, kad tie pamatytų, koks jis geras ir jų vertas. Užaugę tokie vaikai niekada nesidžiaugia savo pasiekimais. Džiaugsmą jie jaučia tik tada, kai tėvai pripažįsta jų sėkmę. Tačiau patys vargu ar ją pripažins.
 
„Tu mano viščiuk (beždžioniuk, paršiuk…)“
 
Tėvai vadina savo atžalas pačiais įvairiausiais pavadinimais. Visa tai vaiką nuasmenina: jo paties tarytum ir nėra – yra tik žaisliukas, su kuriuo galima daryti viską, kas tik šaus į galvą. Maži vaikai išgirstų žodžių dar nevertina kritiškai. Jie aklai tiki ir pasitiki savo tėvais. Pasakysite vaikui „tu kvailas“, o ne „tau reikia pagalbos, eime, pasimokykime“, ir jis tikrai tuo patikės. Pasakykite, kad jis „bailys“, ir jis lipins šią etiketę prie savo vardo ir pavardės. Kai girdite ką nors panašaus, pamąstykite, kaip bendraujate su savo vaikui. Juk vardas – tai vizitinė kortelė, kurią mato pasaulis.
 
Daugelyje šeimų priimta vaiką vadinti vaiką pačiais įdomiausiais, mieliausiais ir juokingiausiais pavadinimais, tačiau nepamirškite, kad vardas vis dėlto turėtų būti pirmoje vietoje. Tai svarbu, kad vėliau atžala jaustųsi harmoninga asmenybė, kad galėtų geriau įsilieti į visuomenę. Jeigu savo sūnelį ar dukrytę vadinsite velniūkščiu (ar kaip nors panašiai), turėkite omenyje, kad tiesiog atplėšite gabalėlį jo arba jos asmenybės.
 
„Žiūrėk, Tomas gavo dešimtuką, o tu – aštuonetą“
 
Vargu ar atsiras tėvų, kurie sakytų tokius žodžius, norėdami blogo savo vaikui. Greičiausiai tokie tėveliai patys susidūrė su tokia pačia patirtimi, ir dabar teisinasi: „Na, čia juk nieko tokio. Aš užaugau, žiūrėkit, kuo tapau, kas iš manęs išėjo.“ Jie „pamiršta“, kaip tai skaudu, kai mama ar tėtis atstumia ir sako tau: „O Petriukas už tave geresnis, jis geriau mokosi.“ Tai  – itin skausminga patirtis, kurią jūsų atžala vėliau perduos ir savo vaikams. To Petriuko vaikas po to ima neapkęsti. Jam labai nemalonu, kai tėvai jį ima lyginti su kitais – ir visai nesvarbu, ar kalbame apie šeimos narius (brolius, seseris, pusbrolius ir pusseseres), ar apie draugus, pažįstamus,  atžalos bendraklasius. Jūs juk nenorite, kad užaugęs vaikas nuolat lygintų save su kitais, ir tuo labiau – ne savo naudai?
 
„Jeigu tu šitaip elgiesi, aš tavęs nemyliu“
 
Arba aš galiu tave mylėti tik tada, kai elgiesi taip, kaip man patinka. Po tokių ir panašių žodžių vaikas ima iš visų jėgų stengtis pateisinti tėvų lūkesčius, būti geras – ir stengiasi taip, kad pamiršta savo paties norus ir troškimus. Jis išmoksta pajusti ir atspėti, ko nori ir tikisi jo tėvai. Kai tai peržengia visas ribas ir pats vaikas tarytum išnyksta – tai jau nėra gerai. Net ir suaugęs jis stengsis kažkam įtikti, manys, kad meilę reikia užsitarnauti pataikaujant, pildant kitų norus ir kaprizus. Jo paties norai jam bus nesvarbūs – reikšmę  turės tik kitų norai.

Kokių žodžių nereikėtų sakyti vaikui, jeigu norite, kad jis užaugtų pasitikintis savimi?

„Nedaryk man gėdos (man dėl tavęs gėda)“

Kitais žodžiais tariant, tėvai leidžia suprasti, kad atžalos yra jų gėda. Vaikai, kurie dažnai girdi tokius žodžius, labai nori, kad visi pamatytų, kokie jie yra iš tikrųjų, tačiau sulaukę pozityvaus dėmesio nežino, ką su juo daryti, kaip reaguoti ir kaip elgtis: jie slepiasi, užsisklendžia savyje ir dažniausiai labai pasimeta. Toks vaikas tarytum neturi jokio pasirinkimo – jis gali būti tik kaip kieno nors gėda. Sakydami ką nors panašaus, atminkite: jūs traumuojate savo atžalos psichiką.

„Tu – visai kaip tavo tėvas (mama)“

Savaime suprantama, mes kalbame tik apie tuos atvejus, kai ši frazė iliustruoja ne pasididžiavimą, o nepasitenkinimą savo antrąja puse, kurį išliejame ant vaiko. Kitaip tariant, suaugusieji nesiaiškina tarpusavio santykių, tačiau per savo atžalą kaip per tarpininką sako vienas kitam pačius nemaloniausius ir šlykščiausius dalykus. Tačiau ar susimąstėte, kad visa tai vaike taip ir pasilieka?

Jeigu mama sako „Tu toks pat užsispyręs, kaip ir tavo tėvas“, išeina, kad tėvas – blogas žmogus, su kuriuo neįmanoma susikalbėti ir gražiai susitarti. O dabar pagalvokite: ar vaikas norės tapti tokiu vyru, kaip tėvas, jeigu tas yra toks blogas ir nesukalbamas? Kai mes išsiliejame ir perkeliame savo blogus santykius ant vaikų, jiems tenka su tuo gyventi visą likusį gyvenimą. Kita vertus, ši frazė gali turėti potekstę, ir vaikas supras, kad visi vyrai blogi, o moterys (mergaitės) – geros. Tėvai manipuliuoja šiais žodžiais tada, kai kovoja tarpusavyje dėl vaiko ir jam reikia pasirinkti, kieno pusę palaikys ir už ką stovės, (t.y. už mamą  ar už tėtį).

„Nesuvalgysi košės – būsi silpnas ir kvailas“

Šią frazę galima performuluoti ir taip, kad ji skambėtų visai nekaltai ir net juokingai: „Jeigu nevalgysi morkų, jos bėgios paskui tave visą naktį“. Jeigu vaikas šių daržovių bijo ir tiesiog neapkenčia, jūs įvarysite tik dar didesnę antipatiją nemėgstamam produktui. Tokios ir panašios frazės yra grynų gryniausia manipuliacija. Labai dažnai vaikas jas girdi iš savo senelių – ypač, jeigu tie vaikystėje ar jaunystėje gyveno nepritekliuje, neturėjo ko valgyti. Tokios frazės nepastebimai keliauja iš lūpų į lūpas, perduodamos iš kartos į kartą. Jos pavojingos tuo, kad ne tik komplikuoja vaiko santykį su maistu, bet ir gali sukelti kitų rimtų problemų – pavyzdžiui, antsvorį ir kt.

„Jeigu blogai elgsiesi, atiduosiu tave dėdei (tetai, baubui ir t.t.)“

Tai – labai konkretus pranešimas, kad vaikas reikalingas tėvams tik tuo atveju, jeigu tai patogu ir naudinga jiems patiems. Kitaip tariant, tai skamba kaip „nebūk savimi: būk toks, kokį mes tave norime matyti“. Užaugę tokie vaikai nežino, ko nori, ir stengiasi visiems įtikti, įsiteikti.

„Na, palauk, grįšim namo – tu man atsiimsi!“

Kalba apie tai, kad tėvai gali su vaiku elgtis taip, kaip nori, neatsižvelgdami į jo jausmus. Akimirksniu mama arba tėtis tampa teisėju ir bausmės vykdytoju – žmogumi, kuris gali nubausti arba suteikti malonę. Užaugę tokie vaikai sunkiai randa bendrą kalbą su vadovybe (valdžią turintis asmuo nesąmoningai sutapatinamas su tėvais, todėl jo bijoma, stengiamasi įtikti ir išvengti bausmės. Kita vertus – vadovai šią baimę labai greitai pajunta ir ima tuo naudotis, engti savo pavaldinį).

„Išeik, kad tavęs nematyčiau ir negirdėčiau!“

Išverskime taip: „Tu sugadinai man gyvenimą – išnyk! Tu neturi egzistuoti!“ Pasekmė: vaikas prieš tėvus nuolat jaučiasi kaltas, kad kliudo jiems gyventi laimingai. Su tokiais žodžiais reikia būti itin atsargiems, kadangi jų naštą vaikas gali nešti visą likusį gyvenimą. Ir apskritai: prieš ką nors sakydami, gerai pagalvokite, ar norėtumėte tokius žodžius išgirsti patys. Daugelis tėvų net negirdi, ką sako savo vaikui – o žodžiai gali būti labai skaudūs. Įrašykite vieną kitą pokalbį su savo vaiku ir paanalizuokite, kaip kreipiatės į  savo atžalą, kokius žodžius naudojate. Greičiausiai tai jums bus labai netikėta ir pateiks ne vieną staigmeną (tikėtina, kad nelabai malonią). Pasidarykite išvadas ir nebekartokite šių klaidų.