Kūdikio emocijos pirmaisiais metais: laimė, pyktis, baimė

Žvelgdama į savo kūdikį, tikriausiai kiekviena mama susimąsto, ką jis tuo metu galvoja ar jaučia. Ar verkimas reiškia, kad jis liūdnas? Ar šypsena rodo, kad jis laimingas? Nors peršasi mintis mažam vaikui priskirti suaugusiųjų emocijas, tačiau tai netikslinga. Suaugusiųjų ir kūdikių emocijos labai skiriasi vien dėl to, kad pastarųjų emocijos yra susijusios su kognityviniu ir fiziniu vystymusi. Kadangi kūdikiai dar nėra įgiję patirties, kurią turi suaugusieji, jie negali vienodai išgyventi emocijų.

 Emocijos, kurias reiškia kūdikis, atrodo, pažįstamos, bet tai nėra tikros emocinės patirtys. 2–3 savaičių kūdikio šypsena visgi – tik neurologinės būsenos rezultatas, o ne nurodymas, kad kūdikis yra laimingas, kaip mes paprastai vertiname.

Taigi kaip pagrindinės kūdikio emocijos – laimė, pyktis ir baimė – vystosi pirmaisiais jūsų kūdikio gyvenimo metais?

Nikuwka | Shutterstock.com

Laimė

Kūdikiai guguoti pradeda anksti. Dažnai pagal tai darome išvadą, kad jie jaučiasi gerai. Gugavimą paprastai pakeičia šypsena ir juokas. Nors naujagimio „šypsena“ atsiranda dėl nevalingo neurologinio aktyvumo, maždaug 3 mėnesių kūdikiams paprastai pasireiškia „socialinė šypsena“. Užuot šypsojęsi dėl vidinės būsenos, kūdikiai dabar gali reaguoti į išorinius dirgiklius – ypač į veidus, į kuriuos šio amžiaus kūdikiams nepaprastai patinka žiūrėti. Svarbūs pokyčiai prasideda tada, kai kūdikis šypsosi kažkieno atžvilgiu ir koordinuoja savo elgesį su kito žmogaus. Kaip tai vyksta? Paprastai „akis į akį“ pokalbio metu su mama ar tėčiu (globėju), kuriam vaikas guguoja, o vienas iš tėvų (ar globėjas) atsako (galbūt šypsodamasis ir sakydamas kažką panašaus į „taip, tu laimingas!“), ir tuomet vaikas atsako šypsodamasis ir guguodamas, krykšdamas šiek tiek intensyviau.

Vasilyev Alexandr | Shutterstock.com

Pyktis

Raudojantis verkiantis kūdikis gali atrodyti piktas ir susierzinęs, bet ar tikrai mes tiksliai vertiname šią jo emociją? Ne visada. Tai, ką mes, suaugusieji, matome kaip galimą pyktį, vos 6 mėn. kūdikis išreiškia nemalonios būsenos pojūtį. Tai gali reikšti, kad vaikas šlapias, alkanas ar pavargęs. Per pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius kūdikiui svarbu suvokti, kad kai jis patirs šiuos pojūčius, kurie vėliau taps emocijomis, viskas susitvarkys: mama ar tėtis „supras – pasirūpins“. Jam tai suvokus, kūdikis pagaliau jausis saugus.

Kad pasiektų situaciją, dėl kurios galėtų jausti pyktį, kaip kad suaugusieji, kūdikiai turi pereiti per pagrindinį jausminį „procesą“, kurio metu jie kaupia patirtį ir lūkesčius, kad pajustų pyktį ir nusivylimą. Tarp 3 ir 6 mėnesių kūdikiai įgyja elgsenos, susijusios su santykiais, buvimu šalia artimo žmogaus, ir aplinkiniais daiktais, patirties, o šiems prisiminimams vystantis jie pradeda formuoti lūkesčius, kas, jų manymu, įvyks. Pavyzdžiui, patirtis gali „pranešti“ kūdikiui: „Kai negaliu pasiekti kamuolio, mamytė jį pariedės į mane.“ Jei dėl kokių nors priežasčių mamytė delsia paduoti kamuolį, kūdikis gali supykti. Kai kūdikiai formuoja lūkesčius dėl to, kas turėtų įvykti, o taip neįvyksta, jie patiria nerimą negaudami to, ko nori.

c12 | Shutterstock.com

Baimė

Mažas kūdikis baimės dar tikrai nejaučia. Baimė nėra instinktas, baimė – jausmas, kurį kūdikiai atpažįsta, kai vystosi atmintis. Negalėdamas prisiminti situacijų ir atvejų, pavyzdžiui, kokios situacijos yra patirtos, o žmonės – pažįstami, kūdikis negali suprasti, kas yra svetima, „neatitinka normalios situacijos“, ir tai gali lemti jo nerimą. Pavyzdžiui, kūdikiui nerimas gali pasireikšti tik tada, kai jis geba prisiminti ir suvokti, kad anksčiau nematė to „keisto“ veido. Kai vaikas jau gali atpažinti svetimus veidus, jis gali išsiugdyti vidinį suvokimą ir baimę atsiskirti nuo tų, kurie jam pažįstami. Tai vadinama atsiskyrimo (išsiskyrimo) nerimu.

BEZ_Alisa | Shutterstock.com

Atsiskyrimo (išsiskyrimo) nerimas gali pradėti reikštis kūdikiui sulaukus maždaug 4–6 mėnesių, tačiau dažniausiai jis ryškiausias tarp 8–18 mėnesių kūdikių. Kūdikis šiuo laikotarpiu ypač prisirišęs prie savo tėvų (artimųjų, globėjų) ir nenori būti nuo jų atskirtas. Jei vaiko ir artimųjų ryšys stiprus ir saugus, jo nerimą galima numalšinti, ir jis pakankamai palankiai susitvarkys su išsiskyrimu, tačiau vėliau, mylimam ir pažįstamam žmogui grįžus, jis mielai tą ryšį atnaujins.