Prancūziškas vaikų auklėjimas

Pastaruoju metu pasaulyje labai stipriai populiarėja prancūziškas vaikų auklėjimo modelis - sakoma, kad jo dėka mažieji prancūziukai ramiai išmiega visą naktį, mandagiai elgiasi viešumoje, moka užimti save patys ir leidžia tėvams praleisti daugiau laiko dviese, puoselėti savo hobius ir siekti karjeros.

Lietuviškas auklėjimo modelis

Pradėdami gilintis į tai, kaip savo vaikus auklėja prancūzai turėtumėme iš pradžių pažvelgi į save - juk tuomet palyginti bus lengviau. Lietuviai vaiką vertina, kaip privalomą šeimos ir subrendusio suaugusio žmogaus gyvenimo dalį, į bevaikes, susituokusias poras neretai žvelgiama tarsi į nepilną, netikrą šeimą, jų nuolat klausinėjama, kada jie ketina susilaukti mažylio, kodėl pastarasis jų namuose dar nebėginėja. Kita vertus, bevaikė prancūzų, olandų ar britų pora stebina mažiau - atažalų turėjimas yra asmeninis, neprivalomas, o kartu ir labai privatus dalykas.

Savaime suprantama, kad vaikelio gimimas yra didžiulis džiaugsmas, kuris tikrai nepriklauso nuo tautybės, tačiau reikia pripažinti, kad požiūris į vaikelį ir dėmesys jam tikrai skiriasi. Gimęs mažasis lietuvis tampa didžiuliu džiaugsmu ne tik tėvams, bet ir visai giminei, ypač laimingiems seneliams. Daugumoje Europos šalių būtų sunku rasti tiek daug šeimų, kurių atžalų auklėjime taip aktyviai dalyvauja močiutės ir seneliai, o štai mums (kaip ir slavams) tai visiškai įprasta, tikriausiai daugelis šias eilutes skaitančių mamų ir tėvelių ir patys užaugo bobučių, babyčių, močiučių pasakų liuliuojami.

Galima sakyti, kad mūsų mažyliai, bent jau pirmaisiais savo gyvenimo metais, tampa mūsų gyvenimo centru - tikriausiai būtų sunku atrasti mamą, kuri naktį nesikeltų ir nebėgtų prie savo verkančio kūdikio ar neatidėtų šalin mezginio ir netrauktų krūties, jeigu vaikelis būtų alkanas. Šeimą sukūrusiems lietuviams yra įprasta laisvalaikį leisti drauge, kuomet pyplis nuolat laikomas ant rankų, su juo žaidžiama, o štai suaugusiųjų pasibuvimai, vakarėliai, vakarienė tik dviese yra atidedami vėlesniam laikui arba tampa reta pramoga.

Prancūziškas auklėjimo modelis

Prancūziškąjį auklėjimą labai plačiai aptarė Prancūzijoje gyvenanti amerikietė Pamela Druckerman savo knygose „Vaikų auklėjimas pagal prancūzus“ ir „100 prancūziško auklėjimo taisyklių“, tačiau prancūzų požiūrį į vaiką galima apibūdinti trumpu sakiniu - vaikas yra mylimas, tačiau jis nėra viskas.

Prancūzai visuomet pabrėžia, kad gimus vaikui jį privalu auklėti su meile, bet griežtai, o to padaryti neįmanoma, jeigu nemyli savęs ir šokinėji pagal vaiko dūdelę - tiek kalbant apie asmeninių hobių, darbo ir karjeros atsisakymą, tiek ir pratinant vaiką prie miego ir valgymo ritmų ar ūgtelėjusiam mokyklinukui renkantis būrelius.

Vos gimusiam mažyliui yra taikomas pakankamai griežtas grafikas - nustatomos miego, maitinimo, pasivaikšiojimo valandos, vaiko verksmas ar reikalavimai tėvus menkai jaudina - griežtai laikantis savo pozicijos vaikelis galiausiai prisitaiko, pats pradėjęs verkti pats ir išmoksta nusiraminti. Tiksli dienotvarkė, tėvelių manymu, lengviau suvokiama mažyliui, o suaugusiems, savaime suprantama, patogesnė - juk tuomet tėvams lengviau grįžti į darbą ar planuoti savo asmeninį laiką.

Prancūzai pabrėžia tėvų autoritetą ir teigia, kad tiek jų planai, tiek jų žodis visuomet yra svarbesnis, nei vaiko, būtent mažylis turi taikytis prie tėvelių, o ne atvirkščiai.
Kalbėdamiesi su vaikais prancūzai išlieka ramūs, balsą kelia retai, tačiau jų teiginiai ir paliepimai yra absoliutūs, vaiko nuomonės klausiama retai, manoma, kad jeigu tėvai laimingi ir jaučiasi patogiai, tai ir vaikui viskas bus gerai. Pavyzdžiui, būtų sudėtinga surasti prancūzą, kuris mestų savo planus vien tam, kad nuvežtų vaiką į būrelį - labiau tikėtina, kad mažyliui bus pasiūlyta lankyti arčiau namų ar mokykloje vedamą užsiėmimą.

5 prancūziško auklėjimo taisyklės

1. Esate suaugęs žmogus. Net ir turėdamas vaikų.

Lankydamiesi Prancūzijoje pamatysite, kad kavinukės, restoranai, teatrai yra pilni brandaus amžiaus porų. Galite būti tikri, kad dauguma jų turi vaikų, tačiau pastarieji yra palikti namuose su auklėmis ar vyresniųjų broliukų bei sesučių priežiūrai.

Atsisakyti savo gyvenimo ritmo dėl vaikų prancūzams nėra priimtina - jie nemeta savo hobių ir pomėgių, o laiką leidžiamą su mažaisiais ir laiką su suaugusiais žmonėmis labai aiškiai atskiria. Atsivedę arba, dar blogiau, atsinešę visai mažutį vaikelį į aukštos klasės restoraną, vakarinį koncertą, rimtą spektaklį tikrai būsite nesuprasti, didelė tikimybė, kad jūsų paprasčiausiai neįleis.

„Aš manau, kad vakarai yra skirti tėvų bendravimui. Dukra gali būti su mumis, jeigu labai to nori, tačiau pramogas renkamės mes, tai suaugusiųjų laikas“, - kalbėjo dvejų metukų amžiaus mergytę auginanti paryžietė.

2. Galite ir turite išmokyti vaiką palaukti.

Įprasta, kad prancūzų vaikai visą naktį išmiega ramiai, kadangi vos vaikui sujudus ar ėmus verkti tėvai pas jį neskuba. Paverkęs vaikas išmoksta nurimti pats ir vėl užmiega, jis neturi poreikio nuolat būti ant mamos ar tėčio rankų.

Patys mažiausieji krūtimi maitinami tik nustatytomis valandomis, tad naktį pabunda ar dieną nori žįsti tik įprastu laiku. Tiesa, prancūzės neretai renkasi mišinukus, kurie yra kiek sotesni už mamos pieną, tad stipriau pasisotinęs kūdikis išmiega daugiau valandų.

Ūgtelėję vaikai (kaip ir suaugusieji) valgo griežtai tris kartus dienoje (kai kuriose šeimose įprastas 16 val. užkandis), o užkandžiavimas tarp pagrindinių valgymų nėra leidžiamas. Prancūzė mama Delphine pasakoja, kad savo dukrai Pauline ji dažnai parneša saldėsį iš kepyklos, tačiau juo pasigardžiuoti galima tik po vakarienės, o prie griežtos tvarkos įpratusi mergaitė niekada ir neprašinėja.

3. Vaikai gali žaisti vieni. Ir tai teigiamas dalykas.

Apklausus Pranzūcijos ir JAV mamas buvo pastebėta, kad amerikietės labiau vertina žaidimą drauge su vaikais, jų mokymą ir skatinimą, o štai prancūzės mano, kad tai nėra labai svarbu.

Mažiesiems prancūzams yra įprasta žaisti vieniems arba su savo broliais, sesėmis vaikų kambaryje. Tėvai mano, kad vaikas turi būti savarankiškas ir mokėti pats save užimti, pats atrasti patinkančių pramogų. Teigiama, kad tai ugdo savarankiškumą, norą pačiam ieškoti ir patirti.

4. Išmokite pasakyti griežtą „Ne“.

Prancūzai stengiasi išsiugdyti autoritetą, su vaikais elgiasi griežtai, tačiau pagarbiai, nubrėžia labai aiškias ribas ir ne tik verčia vaikus jų laikytis, bet ir patys nepamiršta jų paisyti.

Klasikinis pavyzdys: dvimetė ima šnekėti su mama, kuri tuo metu bendrauja su drauge. „Mano meile, tu elgiesi nepagarbiai, nes nutrauki suaugusiųjų pokalbį. Prašau palaukti dvi minutes ir mes pasikalbėsime. Ačiū“, - pamoko mama ir iškart tęsia pašnekesį su bičiule nė nepalikdama laiko ir progos dukros zyzimui, tad mergaitė nurimsta. Žinoma, lygiai po dviejų minučių mama skiria dėmesį savo atžalai.

Nurodytas pavyzyds parodo, kad mama yra griežta, tačiau maloni, savo vaiką gerbia, bet reikalauja ir jo pagarbos. Nustačiusi taisykles pati jų laikosi, tad vaikas nejunta įtampos, paklūsta, nes žino, kad reikalavimais ir isterijomis nieko nepasieks, tad geriau palaukti.

5. Vaikai privalo būti mandagūs.

Suaugusiam žmogui yra savaime suprantama pasisveikinti su pardavėja, padėkoti aptarnaujančiam personalui, gražiai bendrauti su gatvėje sutiktu pažįstamu, tačiau mūsų vaikams, ypač mažiems tai nėra privaloma.

Prancūziukai, jeigu tik jau geba ir moka, privalo pasisveikinti, atsisveikinti, padėkoti ir paprašyti tiek tėvų, giminaičių, šeimos draugų, tiek ir visų kitų suaugusiųjų su kuriais susiduria. To nepadarę jie dažniausiai yra ignoruojami.

Prancūzai teigia, kad tai padeda vaikams suvokti, kad jie nėra vieninteliai turintys jausmus ir trokštantys pagarbos bei dėmesio, kad privaloma draugiškai elgtis su kiekvienu sutiktuoju ir tik tuomet pats pelnysi tą atgalios.

Kodėl prancūzai gali savo vaikus auklėti prancūziškai?

Skaitydami tikriausiai supratote, kad prancūzams stipriai rūpi jų asmeninė laisvė ir karjera bei pamanėte, kad vaikai patenka į antrąjį planą, ar ne? Toks teiginys nebūtų teisingas, kadangi Prancūzijoje gimsta daugiau vaikų, nei visose kitose Europos sąjungos šalyse.

Kyla suprantamas klausimas, kodėl laisvę vertinantys prancūzai ryžtasi gimdyti (ir gimdo nemažai, daugiau, nei likusioji Europos dalis - daugelis prancūzų augina tris vaikus). Atsakymo į šį klausimą reikėtų ieškoti valstybės politikoje - gimus vaikeliui mama 14 mėnesių gauna 67% savo atlyginimo. Tiesa, ne daugiau, nei 1800 eurų per mėnesį. Jeigu šeima turi dar du vaikelius, tai už kiekvieną mokama dar po 750 eurų kiekvieną mėnesį (nepriklausomai nuo mamytės pajamų). Ši suma visiškai pakankama, o jeigu mama nori dar prisidurti bei neiškristi iš darbo rinkos, tai ji gali dirbti puse etato, tuomet antrąją algos pusę jai sumoka valstybė.

Ikimokyklinis ugdymas ir ugdymas mokyklose yra aukštos klasės ir nemokamas, o, jeigu daugiavaikė mama nepageidauja naudotis vaikų darželių paslaugomis, tai valstybė skiria pinigų auklei.

Vienišų mamų išmokos dar ženklesnės, o mažesnes pajamas gaunančios šeimos arba vienišos mamos gauna papildomas išmokas skirtas suruošti vaikus mokslo metų pradžiai, taip pat padedama susimokėti už būstą bei komunalinius patarnavimus.

Galima teigti, kad pakankamai didelės šeimos pajamos bei valstybės rūpestis leidžia tėvams skirti daugiau laiko sau, savo darbui bei atsisakyti mums tokių įprastų močiučių ir senelių paslaugų.

Kita vertus, šaknys slypi pačių prancūzų būde, mokėjime mėgautis savimi, savo gyvenimo stiliumi, noru siekti maksimalių rezultatų visame kame ir viską derinti. O ir istoriškai žvelgiant miesto kultūra, kavinės, restoranai, poreikis dailiai elgtis prie stalo, gražiai bendrauti su aplinkiniais, laykitis etiketo Prancūziją pasiekė anksčiau, nei Lietuvą.

---

Psichologai ir edukologai prancūzišką auklėjimą vertina įvairiai. Dalis jų teigia, kad toks modelis nėra itin tinkamas krūtimi maitinamiems mažyliams – juk net gyvūnai tokio amžiaus atžalų nepalieka vienų ir stengiasi taikytis prie jų. Manoma, kad tėvelių šilumos ir dėmesio stoka yra priežastis, kodėl mažieji prancūziukai dažniau šlapinasi į lovą ir daro tą iki vyresnio amžiaus, tas pats ir su piršto čiulpimu (kuris, kaip žinia, siejamas su globos, mamos šilumos troškimu) – prancūzų vaikai pirštą čiulpia ilgiau ir tai, beje, laikoma normaliu dalyku.

Kita vertus, būtų sunku nuneigti, kad mandagumo, sugebėjimo dailiai elgtis viešumoje, paklusnumo daugumos vakariečių (mūsų taip pat) atžaloms tikrai trūksta.

Apibendrinti norisi pasidalinti vienos mamos komentaru, kuris puikiai apibrėžia auklėjimo modelio pasirinkimą: „Esu iš JAV ir niekada nesigilinau, kaip aš auklėju savo vaikus. Manau, kad liberaliau nei prancūzai. Man atrodo, kad ir mane tėvai auklėjo liberaliau, labiau lepino. Noriu pasakyti, kad tiek aš, tiek ir mano amžiaus prancūzės užaugome žmonėmis. Ir tiek JAV, tiek ir Prancūzijoje yra ir blogų, ir gerų žmonių. Sakyčiau, kad viskas priklauso ne nuo auklėjimo stiliaus, o nuo meilės vaikui“.