Vaikas nori augintinio! Kaip priimti teisingą sprendimą? (18)

Naminis gyvūnas suteikia daug laimės vaikams (ir visai šeimai), tačiau sprendimą į namus priimti augintinį reikia labai gerai apgalvoti.

Augintinio troškimas – natūrali raidos dalis

Vaikišką egoizmą, stipriai pasireiškiantį pirmaisiais gyvenimo metais, po truputį pradeda keisti rūpestingumas, empatija. Mažoji „pasaulio bamba“ išauga į dosnų, visus mylintį žmogeliuką.

Sustiprėjęs, savarankiškesnis, savimi bent šiek tiek gebantis pasirūpinti vaikas nori rūpintis kitais. Tai natūralus raidos etapas, dažniausiai pradedantis reikštis 4-5-aisiais gyvenimo metais. Šio amžiaus vaikai pradeda prašyti mažojo broliuko, sesutės arba naminio gyvūno.

Didžiulis noras turėti gyvūną ir juo rūpintis įprastai tęsiasi iki maždaug 10-11-os metų amžiaus. Vyresnis vaikas suformuoja stipresnius socialinius ryšius su bendraamžiais, atranda jam patinkančių hobių, pradeda reikštis jo asmeninės ambicijos moksle, sporte ir panašiai, tad susidomėjimas gyvūnėliais sumažėja.

Išskirtinai empatiški, jautrūs, dažniausiai intravertiški ir sunkiau bendraamžių draugų randantys vaikai didžiulio noro turėti gyvūną ir juo rūpintis nepraranda. Kartais ir visą gyvenimą.

Kaip išrinkti augintinį vaikui?

Tinkamai pasirinktas gyvūnėlis suteiks daug džiaugsmo ir malonių emocijų, o neapgalvotas ir skubotas sprendimas, deja, dažniausiai kelia galvos skausmą. Į ką reikėtų atsižvelgti?

• Vaiko amžius. 4-5-erių metų vaikas jau sugebės pasirūpinti vėžliu, keleriais metais vyresnis – graužiku, paukščiu ar kate. Šunį (ypač didelį, stiprų) ar egzotinį, ypatingos priežiūros reikalaujantį gyvūną savarankiškai sugebės auginti tik paauglys, mažesnis vaikas galėtų nebent pagelbėti jums.
• Vaiko būdas ir gyvūno rūšis/ veislė. Puikiai pažįstate savo vaiką, todėl rinkdamiesi gyvūną, pasidomėkite jo rūšiai ar veislei būdingais bruožais, įvertinkite ar augintinis tiks jūsų vaikui.
• Vaiko noras. Pasikalbėkite, kokio gyvūno ir kodėl nori vaikas. Aptarkite augintinių skirtumus, padiskutuokite, kokia priežiūra jiems reikalinga, vyresnį vaiką paskatinkite pasidomėti nuodugniau ir jums papasakoti. Pasvarstymai apie augintinio įsigijimą ir jo pasirinkimas vaikui gali būti labai naudinga pamoka, kaip priimti racionalius ir atsakingus sprendimus.
• Jūsų galimybės. Renkantis gyvūną, vaiko noras yra svarbus, tačiau jis vis tik turėtų būti antraeilis dalykas. Didžioji atsakomybės dalis guls ant jūsų pečių. Mažylis, žinoma, gali (ir turėtų) pašerti savo katę, tačiau maistą pirksite ar katei susirgus ją pas veterinarą nešite jūs. Rinkdamiesi gyvūną įvertinkite jo rūšies ar veislės unikalius poreikius, jūsų namų dydį, savo patirtį su skirtingais gyvūnais, gyvenimo būdą, finansinę padėtį, sveikatos būklę (pavyzdžiui, ar šeimoje nėra kenčiančių nuo alergijų, sergančių astma), kas rūpinsis gyvūnu per jūsų atostogas ar jums susirgus, ateities planus (prisiminkite, kad šuo ar katė gyvena bent 10 metų, o paukštis ar vėžlys - net 50 ir daugiau).

Ką turėti omenyje renkantis gyvūną šeimai?

Katės ir šunys

Rinkdamiesi šunį ar katę, būtinai atkreipkite dėmesį į veislę. Pavyzdžiui, persų katės labai ramios, jos linkusios slapstytis nuo perdėto dėmesio, gali vengti nuolat meilę rodančio vaiko, o burmos – dievina bendravimą, myli vaikus, noriai su jais dūksta.

Dideli šunys, pavyzdžiui, vokiečių aviganiai, nors ir draugiški savo šeimos nariams, gali būti kiek nerangūs, žaisdami gali perdėm įsismarkauti, užgauti vaiką. Kita vertus, dydžiu jiems nenusileidžiantys bokseriai labai atsargūs, turi įgimtą gebėjimą švelniai elgtis su vaikais, juos labai saugo.

Vaikui bus lengviau pačiam rūpintis mažesnės veislės šuneliu, tačiau taip pat nuodugniai pasidomėkite veislėmis. Pavyzdžiui, vokiečių jagdterjero išvaizda apgaulinga – nedidelis šunelis buvo išveistas medžioklei, tad jis labai stiprus ir aktyvus. Vaikas tokio šuns nenulaikys ir neužtikrins jam reikalingo fizinio krūvio.

Graužikai

Žiurkėnas (ypač smulkesnių rūšių, pavyzdžiui, kinų arba nykštukinis) labiau tiks ramiam, stebėti mėgstančiam vaikui. Šie smulkūs graužikai įpranta prie rankų, tačiau netoleruoja perdėtų glamonių, pavargę nuo vaiko mylavimo gali įkąsti.

Triušiukai arba jūrų kiaulytės, atvirkščiai, žaismingesni ir prieraišesni, mėgsta dėmesį, glostymą, tad susidraugaus su lipšniu vaiku.

Paukščiai

Smulkūs paukšteliai (pavyzdžiui, amadinos, kanarėlės) dažniausiai mieliau bendrauja su gentainiais, o ne žmonėmis, menka tikimybė, kad jos norės bičiuliautis su vaiku.

Papūgėlės, jeigu augintos nuo mažumės, atvirkščiai, prieraišios, smalsios, norinčios bendrauti. Kita vertus, jos tikrai nekantrios, netoleruos vaiko grubumo ar įkyrumo, gali įžnybti ar net kirsti.

Žuvys

Paprastos auksinės žuvelės visai neįnoringos - gali gyventi ir nedideliame akvariume (tiesa, tuomet jos beveik neaugs, visą gyvenimą išliks nedidelės). Jos labai ėdrios, noriai puola prie pašaro, tad dažnas šėrimas ir žuvelės stebėjimas vaikui (ypač mažyliui) suteiks daug džiaugsmo. Tiesa, akvariumo valymas ir jo įrangos priežiūra turėtų būti tėvelių atsakomybė.

Norint įsirengti didesnį akvariumą ir jame apgyvendinti retesnes žuvis ar keletą jų rūšių, pasodinti joms tinkančius augalus teks pasitarti su specialistais, paskaityti specializuotą literatūrą. Dideli akvariumai – specifinis hobis, reikalaujantis atsidavimo, žinių ir pinigų, tad jie vargiai tinkami mažam vaikui. Žinoma, akvariumistika gali būti puikiu kiek vyresnio paauglio hobiu, skatinančiu nuolat gilinti žinias, padedančiu susirasti bendraminčių bičiulių.

Ropliai

Ramus sausumos vėžliukas mielai iš rankų ima maistą, įpratęs gali net sekioti šeimininką, o jo „brolis“ vandens vėžlys ne toks prieraišus, įkišus ranką į akvariumą gali gnybti.

Driežai ar iguanos – retesni pasirinkimai. Juos auginantis žmogus turi turėti specifinių žinių, gerai išnagrinėti konkrečios rūšies terariumo įrengimo, šėrimo ypatybes.

Jeigu ketinate auginti roplį, prisiminkite, kad tai šaltakraujis gyvūnas, kuriam būtinos specifinės sąlygos – teriariumas su UV lempa, slėptuvėmis, specialus maistas.

Voragyviai, vabzdžiai

Retas vaikas įsigeidžia auginti vorą ar vabalą, tačiau, jeigu taip nutiko, pasidomėkite konkrečiomis rūšimis, jų poreikiais, šėrimo ypatybėmis.

Pavyzdžiui, gyvalazdės – įdomūs ir daug priežiūros nereikalaujantys vabzdžiai, tačiau plėšrius vorus paukštėdas turėtų auginti tik jų gyvenimo būdą išmanantys entuziastai.

Ar vaikas rūpinsis augintiniu? 2 savaičių išbandymas

Vaikai dažniausiai neįsivaizduoja, kad gyvūnams reikia priežiūros, dauguma mato tik smagiąją augintinio pusę: žaidimus, aspikabinimus, bendravimą.

Apsitarę, kokio augintinio vaikas nori ir kokį gali turėti, surenkite išbandymą. Nustatytą laiko tarpą (pavyzdžiui, dvi savaites) vaikas turės imituoti rūpestį savo gyvūnėliu. 

Jeigu vaikas nori šuns, tai sutarkite, kad jis du kartus dienoje, ryte ir vakare, bent jau po 20 minučių vaikščios netoliese, t.y. „vedžios šunį.“Jeigu vaikas mažas ir vedžiojimas bus jūsų pareiga, skirkite užduotį nustatytu laiku pripildyti „šuns dubenėlius“, t.y. įpilti vandens ir kruopų į virtuvėje pastatytus stiklainius ar indelius.

Jeigu vaikas norėtų auginti katę, narvelyje ar akvariume gyvenančius padarėlius, tai jam kasdien ar kas dvi dienas reikės iškratyti ir praplauti „katės dėžutę“, „narvelį“ ar „akvariumą“. Paimkite plastikinį indelį ir tegul vaikas jį plauna. Taip pat reikės pripildyti įsivaizduojamo augintinio maisto ir vandens dubenėlius.

Testo laikotarpiui pasibaigus aptarkite rezultatus. Galbūt, vaikas, įvertinęs, kiek daug dėmesio reikia skirti gyvūnui, pats atsisakys šios minties.

Jeigu užduotis puikiai įvykdęs vaikas tebetrokšta gyvūno, o jūs, įvertinę savo galimybes, neprieštaraujate, pradėkite ieškoti naujo šeimos nario!

Kokią naudą vaikams teikia augintiniai?

Nors gyvūnas namuose – didžiulė atsakomybė ir papildomi rūpesčiai, tačiau būtų sunku paneigti jo naudą vaiko raidai bei ugdymui:

• Atsakomybė. Nuolatinis rūpestis, suvokimas, kad kitas priklauso nuo tavęs, ugdo vaiko atsakomybės jausmą.
• Pasitikėjimas savimi. Suvokdamas, kad jam puikiai sekasi prižiūrėti ir auginti gyvūną bei jusdamas jo meilę vaikas labiau pasitikės savimi, jausis reikalingas, svarbus.
• Draugystė. Moksliniai tyrimai rodo, kad buvimas su gyvūnais malšina stresą, ugdo emocinį intelektą. Net ir supykęs, nuliūdęs vaikas jaus, kad turi švelnų draugą, kuriam galima pašnibždėti savo skaudulius ar, esant puikiai nuotaikai, kartu su juo pasidžiaugti.
• Atjauta, rūpestingumas, pasiaukojimas. Augintiniu besirūpindamas vaikas greitai supranta, koks jis svarbus šiam padarėliui ir jo gyvenimui. Tai ugdo pačias svarbiausias ir reikalingiausias žmogaus savybes.
• Pagarba aplinkiniams ir aplinkai. Gyvūną nuo mažumės turintis vaikas supranta, kad jį reikia gerbti, švelniai glostyti, netampyti, suteikti ramybės, netrukdyti ėsti ir pan. Tai ugdo pagarbą kitam, gamtai, aplinkai.
• Rečiau pasitaikanti alergija, astma. Eilė tyrimų rodo, kad nuo mažumės tarp gyvūnų augantys vaikai rečiau kenčia nuo alergijų bei astmos.
• Žaidimai ir fizinė veikla. Žaidimas yra pagrindinė vaiko mokymosi priemonė, o fizinis aktyvumas vaikystėje teigiamai veikia fizinę ir psichinę sveikatą, formuoja sveikos gyvensenos įpročius. Turėdamas augintinį vaikas daugiau laiko praleis aktyviai žaisdamas.
• Priežasties ir pasekmės suvokimas. Jeigu nesutvarkai žiurkėno narvo, jis dvokia. Jeigu neišvedi šuns, jis pridirba namie. Jeigu tampai katei už uodegos, ji apdrasko. Tokios gyvenimo tiesos jums skamba labai paprastai, tačiau vaikui priežasties ir pasekmės sąvokos bei jų sąsaja yra gan miglota. Esant konkretiems pavyzdžiams vaikai labai greitai supranta, kad kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį.