Vaikas sako „su manimi niekas nedraugauja“: ko tėvams geriau neatsakyti?

„Su manimi niekas nedraugauja.“ Toks sakinys iš darželinuko ar mokyklinuko gali skaudžiai suspausti tėvams širdį. Pirmas impulsas dažnai būna vaiką nuraminti: „Nesąmonė, juk turi draugų“, „Nekreipk dėmesio“ arba „Rytoj susirasi kitų“.

Tačiau tai, kas suaugusiajam atrodo kaip padrąsinimas, vaikui gali nuskambėti visai kitaip – tarsi jo jausmai būtų nesvarbūs. Kartais daug svarbiau ne skubėti taisyti situaciją, o pirmiausia suprasti, kas iš tiesų slypi už žodžių „niekas su manimi nedraugauja“.

„Bet juk tu turi draugų“

Tai viena natūraliausių tėvų reakcijų. Galbūt vakar vaikas puikiai žaidė su keliais grupės draugais, todėl jo pareiškimas atrodo tiesiog neteisingas.

Tačiau mažesni vaikai dažnai kalba apie tai, kaip jaučiasi būtent tą akimirką. „Niekas su manimi nedraugauja“ gali reikšti, kad šiandien vienas vaikas nepriėmė į žaidimą, geriausias draugas pasirinko kitą kompaniją arba per pertrauką jis liko vienas.

Todėl užuot įrodinėjus, kad vaikas klysta, galima sakyti:

„Atrodo, šiandien pasijutai labai vienišas. Papasakok, kas nutiko.“

„Nekreipk dėmesio“

Suaugusiam žmogui vienas konfliktas gali atrodyti smulkmena. Vaikui draugystė ir priklausymas grupei yra labai svarbūs.

Pasakymas „nekreipk dėmesio“ problemos neišsprendžia, o vaikui gali susidaryti įspūdis, kad apie tokius išgyvenimus su tėvais kalbėti neverta.

Geriau pabandyti išsiaiškinti konkrečiau:

„Kas šiandien nutiko?“
„Kada pasijutai, kad su tavimi niekas nenori būti?“
„Ką tuo metu darei?“

Tokie klausimai padeda atskirti vienkartinį nusivylimą nuo nuolatinių sunkumų bendraujant.

„Susirask kitų draugų“

Patarimas atrodo logiškas, tačiau vaikui susirasti naujų draugų nebūtinai taip paprasta.

Ypač drovesniam vaikui gali būti sunku pačiam prieiti prie jau žaidžiančios grupės, pasiūlyti žaidimą ar suprasti, kaip į jį įsitraukti.

Vietoj bendro „susirask kitų“ galima kartu su vaiku pagalvoti apie konkretų kitą žingsnį:

„Su kuo norėtum rytoj pažaisti?“
„Kaip galėtum paklausti, ar gali prisijungti?“

Su mažesniu vaiku tokią situaciją galima net suvaidinti namuose.

„Ką tu jiems padarei?“

Žinoma, kartais konfliktui įtakos turi ir paties vaiko elgesys. Tačiau pradėti pokalbį nuo tokio klausimo rizikinga – jis gali nuskambėti kaip kaltinimas.

Pirmiausia geriau išklausyti visą istoriją.

Kai vaikas nusiramina, galima švelniai klausti: „O kas buvo prieš tai?“, „Ką pasakei tu?“, „Kaip reagavo kiti vaikai?“

Tikslas nėra nuspręsti, kas kaltas, o padėti vaikui suprasti situaciją ir kitą kartą turėti daugiau būdų ją išspręsti.

Neskubėkite iškart spręsti problemos už vaiką

Išgirdus, kad vaikas liko vienas, gali norėtis tuoj pat rašyti auklėtojai, mokytojai ar kito vaiko tėvams.

Kartais suaugusiųjų įsikišimo tikrai reikia. Tačiau vienas nesėkmingas žaidimas ar konfliktas dar nebūtinai reiškia, kad vaikas neturi draugų.

Pirmiausia verta suprasti, ar tai buvo vienkartinis įvykis, ar situacija kartojasi.

Jeigu vaikas nuolat pasakoja, kad yra atstumiamas, nenori eiti į darželį ar mokyklą, tampa uždaresnis, labai nerimauja, prasčiau miega arba pastebite kitų ryškių elgesio pokyčių, situaciją verta aptarti su mokytoju ar auklėtoju. Jei sunkumai užsitęsia ir stipriai veikia vaiko savijautą, gali būti naudinga pasitarti ir su psichologu.

Kartais vaikui labiausiai reikia vieno sakinio

Tėvams nebūtina tą pačią minutę rasti sprendimą.

Kartais užtenka pasakyti:

„Suprantu, kad tau dabar liūdna. Papasakok man.“

Kai vaikas jaučiasi išgirstas, tada galima kartu ieškoti, ką būtų galima padaryti rytoj.

 

Svarbiausia, kad po sakinio „su manimi niekas nedraugauja“ vaikas neišgirstų, jog jo problema yra kvaila ar nereikšminga. Net jei suaugusiojo akimis tai tik mažas konfliktas, vaikui tuo metu jis gali būti labai didelis.