Imuninė sistema ir stiprus imunitetas: kas tai ir kaip veikia?

Vaiko imunitetas. istock.com/FamVeld

Kas yra imuninė sistema?

Imunitetas yra žmogaus organizmo gebėjimas apsisaugoti ir kovoti su ligomis, infekcijomis, bakterijomis, virusais, svetimkūniais. Dažnas imunitetą įsivaizduoja kaip mažas organizmo gynybines ląsteles, kovojančias su „blogiečiais“ – mikrobais, bakterijomis ir virusais.

Iš tiesų, imuninė sistema yra gerokai platesnė sąvoka, nes organizmas nuo kenksmingų mikroorganizmų, svetimkūnių saugosi keliais būdais:

• Barjerinė apsauga. Visų pirma tai oda ir gleivės, kurios sustabdo bakterijas, mikroorganizmus ir virusus. Jei oda nėra sveika, jei yra žaizdelių, ligų sukėlėjams yra gerokai lengviau prasibrauti į organizmo vidų. Gleivių paskirtis tokia pati: įklampinti žmogui pavojingus mikroorganizmus ir neleisti jiems keliauti toliau. Organizmas gali bandyti nepriimtinų organizmų/ medžiagų ir „atsikratyti“ jų mechaniškai: su kosuliu, čiauduliu, viduriavimu ar vėmimu.
• Gerosios bakterijos (mikroflora). Jų yra visur: ant odos, burnoje, žarnyne, makštyje. Kol jų yra tiek kiek reikia, jos veikia kaip papildoma apsauga nuo blogųjų bakterijų: kovodamos dėl būvio ir „gyvenamosios vietos“, jos daro viską, kad į jų erdvę pretenduojančios blogosios bakterijos būtų sunaikintos.
• „Vidinė“ apsauga. Kai kenksmingi organizmai patenka į žmogaus kūną, darbo imasi kraujotakos ir limfinės sistemos, kaulų čiulpai, tonzilės, blužnis, antkrūčio liauka. Šie organai ar sistemos vienaip ar kitaip dalyvauja organizmo gynyboje: veikia kaip filtrai ir gaudyklės, gamina T ir B tipo imunines ląsteles, organizuojančias ir vykdančias kovą su svetimkūniais ir gaminančias antikūnius. Ši vidinė sistema yra išties sudėtinga ir išmani: kiekvienai ligai, virusui ar bakterijai parengia atskirą gynybos planą ir išsaugo jį atmintyje.

Įgimtas ir įgytas imunitetas

Žmogaus imuninė sistema laikui bėgant tobulėja: vos gimęs kūdikis turi tik įgimtą imunitetą (pagrindines organizmo gynybines funkcijas), vėliau jas papildo įgytas imunitetas. Kuo šios dvi imuniteto rūšys skiriasi?

Įgimtas imunitetas

Jo apsauga yra bendrinio pobūdžio ir nėra prisitaikiusi prie konkrečių ligų. Prie jo priskiriama barjerinė apsauga (oda, gleivės), gerosios bakterijos, taip pat, karščiavimas, uždegiminė reakcija, čiaudulys, ašarojimas.

Įgytas imunitetas

Šis „papildomas“ imunitetas kovoja su atskiromis ligomis, virusais ar bakterijomis. Įgyti papildomas organizmo apsisaugojimo galias žmogus (taigi ir vaikas) gali įgyti natūraliai (persirgęs liga) arba dirbtinai (skiepijant).

Persirgus liga arba pasiskiepijus organizme atsiranda imuninių ląstelių, galinčių įveikti tam tikrą ligą, virusą ar bakteriją. Įdomu yra tai, kad kiekviena atskira imuninė ląstelė gali kovoti tik su vienu negalavimu.

Kai žmogus suserga, aktyvuosi tik prieš būtent tos ligos sukėlėjus kovojančios imuninės ląstelės: jos pradeda daugintis ir gaminti antikūnius. Ligai atsitraukus, imuninių ląstelių sumažėja ir jos pereina į "budėjimo rėžimą".

Aktyvus ir pasyvus imunitetas

Tiek natūralus, tiek dirbtinis įgytas imunitetas gali būti aktyvus ir pasyvus:

Aktyvus imunitetas

Aktyvus imunitetas susiformuoja, kai pats organizmas „sukuria“ kovos su liga būdą ir jį „įsimena“. Kitą kartą susirgus ta pačia liga, imuniteto ląstelėms nebereikia kurti gynybos ir kovos plano iš naujo, todėl sergame trumpiau ir lengviau (kai kuriomis ligomis apskritai sergame tik vieną kartą gyvenime).

Pasyvus imunitetas

Pasyvus imunitetas įgyjamas, kai į žmogaus organizmą patenka kito žmogaus antikūnai, kovojantys su tam tikra liga. Natūraliai tokių antikūnų gauna įsčiose esantis vaisius, o taip pat ir žindomas kūdikis per motinos pieną.

Didžiausias pasyvaus imuniteto trūkumas yra tas, kad jis yra trumpalaikis. Kita vertus, Geteborgo Universiteto Imunologų teigimu, žindymo metu įgyjamas pasyvus imunitetas turi labai teigiamą poveikį ne tik žindimo laikotarpiu, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje.