Vaiko talentų lavinimas: ką būtina žinoti?

Cookie Studio | Shutterstock.com

Gintarė Pupinytė

Psichologė, tobulėjimo programos jaunimui, paremtos olimpinėmis vertybėmis, bendraautorė

https://omypro.com

Neretai tėvai įžvelgia vaiko talentą ar polinkį į tam tikrą sritį anksti. Tėvai yra tie žmonės, kurių akyse vaikas atranda šimtus nuostabiausių dalykų, per juos pažįsta ne tik pasaulį, bet ir save. Tėvai – gabumų ir talentų motyvatoriai, skatintojai, pagalbininkai, kurie nori arba stengiasi puoselėti savo vaikų pomėgius. Deja, ne visada užtenka žinių ir įžvalgų. Kai kada konkretūs nepasverti tėvų žingsniai ar veiksmai – priešingai – vaiko talentą „užrakina“.

Kaip pastebėti ir suvokti, kad tam tikri vaiko užsiėmimai yra jo ateitis ir pašaukimas, o ne mažo žmogaus saviveikla? Kaip jam padėti ir motyvuoti domėtis, lavinti bei tobulintį tą pastebėtą pomėgį? Pagaliau kaip atpažinti gabų ir kūrybišką vaiką, kuriam „duota“?

Apie vaiko talentų lavinimą kalbamės su psichologe, tobulėjimo programos jaunimui, paremtos olimpinėmis vertybėmis, bendraautore Gintare Pupinyte.

Ką vadintume vaiko talentu? Tai vaiko mėgstama veikla, užsiėmimas, būdo bruožas, savybė?

Vaiko talentą vadinčiau įgimtus gebėjimus vienoje ar daugiau sričių, kurie, palyginti su to paties amžiaus, aplinkos vaikais, pasireiškia aukštesniame lygyje. Šie gabumai atsiskleidžia veiklose ar užsiėmimuose.

Vaiko talentas, kūrybiškumas ir pomėgis. Skirtingos, ar – priešingai – tapačios sąvokos? Ar jos susijusios?

Tai skirtingos sąvokos, kurios geriausiu scenarijumi – susijusios. Šioje trijulėje trūksta malonumo elemento, nes pomėgis gali būti orientuotas ir į rezultatą (kad pagirtų ar gautų apdovanojimą), o ne į patį mėgavimąsi procesu.

Ar gali būti vaikas talentingas iš prigimties? Talentai paprastai įgimti ar įgyti?

Talentas yra įgimtas gebėjimas, bet jei nieko su tuo nedaroma, nėra įdirbio, technikos, jis gali niekuomet ir neatsiskleisti. Pvz., Lietuvoje ieškoma turinčių duomenis, į sportą linkusių jaunuolių. Tuomet žiūrima, ar jų psichologija tinkama tapti profesionaliais sportininkais – olimpiečiais: ar gali ir mėgsta varžytis, ar ištveria skausmą, ar turi valią ir t. t. Sakoma, „turi gerą galvą, bet kūno nėra“. Tad pats įgimtas talentas sudaro tik labai mažą galimybės dalį ir neaišku, ar jis ateityje virs pasiekimu.

Kada paprastai atsiskleidžia vaiko talentas? Ar vaiko pomėgis gali išaugti į talentą ir vėliau?

Vaiko talentas gali atsiskleisti nuo 4 iki 21 metų amžiaus arba vėliau. Dažniausiai išskirtiniai gabumai pastebimi mokykliniame amžiuje. Tam tikri talentai, kurie neatsiskleidė laiku, gali vėliau ir neatsiskleisti – pvz., profesionalios balerinos, gimnastės. Kai kuriose srityse, o tokių pavyzdžių yra nemažai, išskirtinius pasiekimus galima išsiugdyti ir vėliau – pvz., muzikanto, dizainerio, fiziko. Žiūrint per raidos perspektyvą, apie trisdešimtuosius metus (ir vėliau) žmonės perieško savo gyvenimo prasmės. Tuomet būna, kad keičiasi ne tik darbas, bet ir kardinaliai pasikeičia sritis. Tai antras šansas, įveikus baimes, kylančias dėl finansinio ir socialinio statuso, grįžti prie vaikystėje praleistų talentų ir juos vystyti.

Ar talentas gali būti paveldimas?

Gali būti įvairiai. Talentas dažniau būna paveldimas ir jo vystymasis yra labai susijęs su galimybėmis. Tačiau yra vaikų, kurie auga labai sunkiomis sąlygomis, ir sunku patikėti, kad jų talentas buvo paveldėtas. Kartais tokias galimybes pasiūlo ne tėvai, o mecenatai, mokytojai, mentoriai, globėjai.

Kaip suprasti, kokių talentų turi vaikas?

Pirmiausia matomas potencialas, o vystant talentą pastebimi pasiekimai. Ir vieną, ir kitą skirtingais amžiaus tarpsniais galima įvertinti dviem būdais: formaliu ir neformaliu. Formalus – tai psichologinis, standartizuotas gabių vaikų įvertinimas. Neformalus – tai auklėtojų, būrelio mokytojų ir kitų suaugusiųjų pastebėjimai, kad vaikas mąsto, samprotauja, elgiasi kitaip, ir tuo išsiskiria iš bendraamžių.

Kokiomis savybėmis išsiskiria talentingi vaikai?

Gabūs vaikai yra išskirtiniai, dažnai – jautrūs. Būtent todėl jiems reikia socialinės ir emocinės paramos, supratimo. Tėvai dažnai nesupranta, kodėl jie taip stipriai reaguoja į tai, ko kiti vaikai net nepastebi, – negyvą paukščiuką, per TV pamatytą laidą apie skurstančius vaikus, „neteisybę“ pasakoje. Pastebimas stiprus teisingumo jausmas. Tam turi įtakos ir labai plati asmeninių vertybių sistema, kuri juos skatina jautriai reaguoti į visuomeninę neteisybę. Jie kelia sau ir kitiems aukštus reikalavimus. Mėgsta žodžių žaismą, nevienareikšmius žodžius, turi gerą humoro jausmą. Taip pat domisi ir stengiasi spręsti ne pagal jų jėgas skirtas problemas ir užduotis. Gaila, kad tai veda prie „šešėlinių“ savybių. Talentingas vaikas tarsi „sujaukia“ suaugusiųjų suvokimą, kaip su juo bendrauti. Vaikui puikiai save išreiškiant, sudėtingai samprotaujant, suaugusieji linkę pervertinti talentingo vaiko emocinę brandą. O tai įvelia į problemas. Negana to, gabūs vaikai dažnai būna baimingesni, nes geba įsivaizduoti daugybę pavojingų pasekmių. Taip pat gabūs vaikai gali dažniau jaustis kalti ir yra ypač jautrūs kitų žmonių kritikai. Tai apsunkina bendravimą su bendraamžiais. Negana to, gabiam vaikui gali būti neįdomu bendrauti su to paties amžiaus vaikais, nes jo išskirtinumai netolygūs – emocijos atitinka jo amžiaus vaikų, o tam tikri gebėjimai – išskirtiniai. Todėl ypač svarbu lavinti gebėjimą reikšti mintis, nebijoti konfliktų ir diskutuoti. Tai galima daryti šeimoje nusistačius diskutavimo taisykles ir pasirinkus kontraversišką temą, išreiškiant ir plėtojant kiekvienam savo asmeninę nuomonę aktyviai diskutuoti. Tai skatina permąstyti ir sumažinti reikšmingumą būti teisiam, jaustis saugiu būnant neteisiu, nebijoti kritikos ir nuolat permąstyti tai, ką galvojame.

Ar visus vaikų talentus verta lavinti?

Visi vaikai turi skirtingą smalsumo ir pasaulio tyrinėjimo lygį. Iki 7 metų dažnai vaikams viskas labai įdomu, jie be galo imlūs, tad, mano nuomone, tai puikus laikas ieškoti, kuriose srityse jų gebėjimai išskirtiniai. Vėliau vaikai tarsi ima nuobodžiauti. Tėvai dažnai stebisi sakydami „viskas buvo įdomu, o dabar vaikas sako, kad neturi ką veikti, nuobodžiauja“. Tai tik etapas, kuris pasibaigia ir su juo verta skatinti pasirinkti veiklas, kurioms pagal savo galimybes vaikas galėtų įsipareigoti. Svarbu duoti kuo daugiau atsakomybės pačiam vaikui tam, kad jis pats rinktųsi. O saugusiajam stebėti, kad vaikas nepersitemptų. Jeigu jis užsigriebia per daug, bendraudami su vaiku padėkime jam tyrinėti savo savijautą, norus, motyvus. Taip jis galės pasirinkti. Tėvams sunku neprisiimti už vaiką atsakomybės bandant nukreipti jį ten, kur tėvams patiems norėjosi, bet tam jie neturėjo galimybės savo vaikystėje.

Pastebėjus, kad vaikas gabus kažkurioje srityje, tėvams reikėtų patiems užsiimti ugdymu ar visgi geriau organizuoti profesionalius užsiėmimus?

Jei tėvai yra srities profesionalai ir gali profesionaliai skirti laiko ir pastangų – tuomet taip. Suprantu tėvų sunkumus atsirinkti, kas profesionalus mokytojas, o kas gali sužlugdyti talentą. Svarbu vadovautis šeimos vertybėmis, pvz., jei jums svarbi sveikata, tai labai svarbu pasirinkti trenerį, kuris dėl didesnės pasisekimo galimybės neaukos jūsų vaiko sveikatos.

Prieš tai paminėjus motyvaciją, norisi pasidalinti viena istorija, kai profesionali prieinama pagalba buvo ne tokia svarbi, kaip didelis vidinis noras. Julius Yego yra ieties metikas iš Kenijos. Mokykloje jis ieškodavo tinkamų medžio lazdų, kurias mėtė. Tėvas dėl to pykdavo. Trenerio nebuvo, tad jis treniravosi žiūrėdamas „Youtube“. Ir tapo pasaulio čempionu ieties metimo rungtyje.

Kaip pasirinkti tinkamą talentų ugdymo įstaigą, kai jų tiek daug?

Labai priklauso, kuriame regione gyvena gabaus vaiko šeima. Dažnai galimybių daug yra tik keliuose didmiesčiuose. Atokiose vietovėse gyvenantys tėvai dažnai svarsto persikraustymo galimybę arba gana anksti išleidžia vaikus gyventi į didesnio miesto bendrabutį vienus. Todėl svarbu ieškoti aplink esančio, pasiekiamo profesionalaus ugdytojo ir atsirinkti jį pagal asmenybę. 

Ar lavinami vaikai, t. y. lankydami daug būrelių, užsiėmimų vienu metu, nepraranda vaikystės džiaugsmo?

Ar vaikas praranda gyvenimo džiaugsmą, ar – ne, lengvai matoma į jį pažvelgus. Jei jis irzlus ir nuvargęs, prasideda „užspaustos problemos“ (pvz., migrena, pilvo skausmai, alpimas), tuomet krūvis per didelis. Kiekvienas vaikas labai unikalus ir turi skirtingą energijos lygį, į kurį svarbu atsižvelgti individualiai.

Kodėl paprastai keičiasi vaiko talentas? Kodėl vaikystėje vaikas žaidžia, domisi, jam paprastai nestinga kūrybiškumo, o vėliau jis visa tai praranda?

Nevadinčiau šio proceso „praradimu“. Greičiausiai tai, kas domino iki tol, ima keisti kryptį. Atvirumas pasauliui ir tyrinėjimas, ieškojimas sąsajų tarp daiktų, žmonių leidžia vaikui tapti didžiuoju paslapčių tyrinėtoju. Vėliau, išmokęs tam tikras pamokas apie pasaulį, vaikas pradeda domėtis bendraamžiais. Tampa visai įdomu laikytis taisyklių ir galite pastebėti, kaip mielai 5–7 metų vaikai ima „aukoti“ savo kūrybiškumą ir individualumą tam, kad galėtų mėgautis žaidimais su taisyklėmis. Augantis noras draugauti su bendraamžiais moko kitų įgūdžių ir kūrybiškumas pasitraukia į šoną, talentai pritemdomi augančio vaiko suvokimo, kas leistina, kas – ne, atsiranda daugiau dualizmo: geras / blogas, gražus / negražus. Tai labai sudėtingas laikotarpis, kai vaikai pradeda priimti šeimos ir visuomenės taisykles. Vaiko suvokimas leidžia skirstyti įvykius į kategorijas, atsiranda stereotipai.

Kaip galėtų elgtis tėvai, kad geriausiai padėtų atskleisti vaiko talentą, ugdytų jo kūrybiškumą?

Pirma pradėsiu nuo to, ko nereikėtų daryti. Pirma, tai nustoti vartoti tokius nekaltus, visada ant liežuvio kabančius pagyrimus kaip „šaunuolis“, „koks protingas“ ir t. t. Svarbiau ne girti, o drąsinti vaikus, t. y. mokyti nukreipti mažųjų dėmesį į pastangas ir priminti jų sėkmes: „labai didžiuojuosi, kad taip stengeisi“, „juk vakar tau puikiai pavyko, ir šiandien pavyks“. Ar jaučiate skirtumą?

Jei giriame, mes skatiname vaiko norą patikti, įtikti ir taip žlugdome vidinę motyvaciją stengtis. Nors ir iš meilės, mes perimame kontrolę. Vietoj to, būtų naudingiau, jei mokytume priimti sprendimus, apsispręsti ir taip išmokytume labai svarbaus įgūdžio – suvokti, ką, kiek ir kaip gyvenime jūsų vaikas galės kontroliuoti. Jis negalės kontroliuoti COVID pandemijos, bet jis galės kontroliuoti ir persiorientuoti į nuotolinį mokymą. Jis negalės kontroliuoti, kad visi jo mokyklos mokytojai būtų vienodai šaunūs, bet galės kontroliuoti tai, kaip išgyventi neįdomias pamokas ir erzinančius mokytojus. Tai galime mokyti klausiant: „o kas tau patinka tavo piešinyje“, „kuo labiausiai didžiuojiesi tame“. Pasiūlykite nupiešti 4 skirtingus piešinius ta pačia tema ir paklauskite, kuris jam patinka labiausiai. Galite ir šeimoje aptarti, pagirti visus 4 piešinius ir taip parodyti, kad kiekvienam šeimos nariui patinka skirtingi piešiniai, dalykai, bet svarbiausia – kas jam pačiam gražiausia. Tuo pačiu sumažinsite vaiko baimę, kad jis padarys blogai ir kad viskas turi pavykti iš pirmo karto.

Tad, apibendrinant, svarbu, kad tėvai vaikams sudarytų sąlygas ugdyti(s) talentą ir skatinti įdėti kuo daugiau darbo ir mėgautis procesu, drąsinti, o pasėkmes, apdovanojimus skirti už pastangas.

Kokių mitų tekę girdėti, kalbant apie talentingus vaikus?

Kad jiems viskas duota. Iš tiesų jiems duotas tik potencialas, kurį jie gali rinktis: atskleisti, ar – ne. Aplink potencialą yra sudėtingas kompleksas kitų veiksnių: aplinkybės, galimybės ir sėkmė, profesionalūs mokytojai, motyvacija, atkaklumas atlikti užduotis ir valia, kūrybiškumas, aistra arba pomėgis, tinkamas požiūris, psichologinis atsparumas.