TV7 nevaisingumo priežastys, kurias galima išgydyti
Visame pasaulyje nepaliauja augti nevaisingų porų skaičius. Nevaisinga laikoma pora, kuri nesisaugodama nėštumo ir gyvendama reguliarų lytinį gyvenimą daugiau nei 2 metus neužmezga naujos gyvybės.
Tokiu atveju svajojantiesiems apie būsimą tėvystę ir motinystę būtina kreiptis į specialistus. Pastarieji išskiria 7 pagrindines nevaisingumo priežastis. Tikrindami ir atmesdami vieną po kitos specialistai nustato, dėl ko konkreti pora negali susilaukti vaikų.
1. Nepakankamas kiekis pilnaverčių spermatozoidų vyro spermoje arba sumažėjęs jų aktyvumas. Spermatozoidų kiekis nustatomas atlikus nesudėtingą tyrimą – spermogramą. 70-taisiais metais norma laikytas 70 proc. aktyvių spermatozoidų kiekis spermoje. Šiandien ši kartelė nuleista iki 50 procentų.
Apvaisinimui reikalingi vadinamieji „rezultatyvūs“ spermatozoidai – kurie akimirksniu gali pasiekti savo tikslą, moters kiaušialąstę. Deja, pasitaiko ir ne tokių judrių spermatozoidų, kurie juda per lėtai arba apskritai slenka ne link tikslo, o ratu, taigi kiaušialąstės taip ir nepasiekia. Jei aktyvių spermatozoidų dalis – mažiau kaip 50 procentų, vyrui diagnozuojamas nevaisingumas. Gana ilgai ši problema laikyta neišsprendžiama ir tokie vyrai negalėdavo tapti tėčiais. Dabar, atsiradus naujiems gydymo metodams, tokio tipo nevaisingumo problema gana dažnai išsprendžiama ir pora turi šansų susilaukti kūdikio.
2. Imuninis nesuderinamumas. Labai retais atvejais moters organizmas dėl vienokių ar kitokių priežasčių atmeta konkretaus vyro spermą gamindamas specifinius antikūnus. Tai būtų antroji poros nevaisingumo priežastis. Įtariant šią problemą moteriai atliekama diagnostika, kurios tikslas – ištirti visus kiaušialąstės susiformavimo, brendimo ir judėjimo etapus. Tačiau prieš tiriant kiaušialąstės brendimą svarbu įsitikinti, kad moters menstruacijų ciklas apskritai vyksta sklandžiai ir normaliai. Jei jis sutrikęs – tai gali būti trečioji nevaisingumo priežastis.
3. Menstruacinio ciklo sutrikimai. Atliekami moters hormonų tyrimai ir išaiškinamos jų pusiausvyros sutrikimo priežastys, o tada skiriamas atitinkamas gydymas.
4. Jaunos kiaušialąstės (folikulo) formavimosi proceso sutrikimai. Paprasčiausias būdas stebėti folikulų susidarymą – kiaušidžių tyrimas ultragarsu, kuris atliekamas 7-9 mėnesinių ciklo dieną. Vienoje kiaušialąstėje turėtų atsirasti bent keletas folikulų. Iš jų subręsta vienas – dominantinis, tai yra stipresnis ir brandesnis už kitus. Jis ir dalyvaus ovuliacijos procese. Tai nutinka maždaug menstruacinio ciklo viduryje (11-13 dieną). Šį procesą taip pat galima užfiksuoti ultragarsu.
5. Dominantinio folikulo brendimo sutrikimai. Tai gana dažnai pasitaikanti nevaisingumo priežastis, dar vadinama kiaušidžių policistoze. Kiaušidžių policistozė, kaip ir geltonkūnio cista – tai funkcinių dominantinio folikulo vystymosi sutrikimo padarinys. Svarbiausia – laiku šią problemą diagnozuoti. Kiaušidžių uždegimas taip pat gali neigiamai paveikti pastojimo galimybes: subrendęs dominantinis folikulas turėtų perplėšti kiaušidžių apvalkalą, o kilus uždegimui kiaušidžių sienelė sustorėja ir folikulas čia tarsi užrakinamas, neišleidžiamas savo kelionei.
6. Subrendęs dominantinis folikulas negali išsiveržti iš kiaušidės. Išsilaisvinusi iš dominantinio folikulo ir apvaisinimui pasirengusi kiaušialąstė kiaušintakiu keliauja link gimdos, kur turėtų susijungti su spermatozoidu. Jei kiaušintakiai nepraeinami, apvaisinimas bus beveik neįmanomas.
7. Kiaušintakių nepraeinamumas. Nustatant kiaušintakių nepraeinamumą atliekama histerosalpingografija. Šis metodas atliekamas taip: į gimdos ertmę suleidžiama kontrastinės medžiagos ir rentgenu stebima, kaip ši medžiaga juda kiaušintakiais.
Jei porai nenustatoma nė viena iš aukščiau išvardytų nevaisingumo priežasčių, pastojimui gali trukdyti kiašialąstės subrendimo ir lytinių santykių neatitikimo laikas. Esmė tame, kad subrendusi kiaušialąstė gali laukti susitikimo su sprematozoidu nuo 12 valandų iki keleto dienų. Todėl čia daug reikšmės tenka veiksmų sinchronizacijai – susitikimą reikia „surengti“ tinkamiausiu laiku.
Dar viena nevaisingumo problema – tai dažni persileidimai. Jiems taip pat galima užkirsti kelią. Tačiau visų pirma būtina surasti juos sukeliančią priežastį. Moters vaisingumo savireguliacijos sistema nuolat vertina moters galimybę pastoti ir išnešioti kūdikį. Jei moters organizme esama sutrikimų, kurie gali trukdyti normaliai nėštumo eigai, organizmas pats pasirūpina, kad nėštumas nesivystytų. Todėl labai svarbu ištirti bendrą moters sveikatos būklę ir nustatyti, kokie sveikatos sutrikimai trukdo jai pastoti ir išnešioti sveiką kūdikį.
