Ar aš esu gera mama?

 Renata Cikanaitė Projekto tėvams „Tėvai ryšyje“ autorė
www.tevairysyje.lt 

Mano draugė psichoterapeutė Leslie Potter yra pasakiusi nuostabius žodžius „Rūpintis ir mylėti vaiką nereiškia būti jam „gera mama“.

Kai aš noriu būti gera mama, tai reiškia „aš, vaikuti, padarysiu taip, kad TU jaustumeisi gerai, aš pasirūpinsiu TAVIMI ir labai tikėtina, kad procese turėsiu apleisti ir atstumti save pačią, nes man svarbu tik tai, kaip jautiesi TU“.

Tu tiesiog negali būti 100 procentų gera

Kiek mamų save atpažino šituose žodžiuose? Aš esu viena iš tų daugelio, jeigu ne visų, kurios kelia ranką.

Kaip dažnai dienoje jaučiame, kad esam nepakankamos, kad esam netobulos, kad neišeina? Kad pasižadam neberėkti, ir vis tiek rėkiame? Kad nuo rytdienos pasižadam būti geresnės mamos ir vis tiek nesigauna?

Tas nuolatinis kaltės ir nepakankamumo jausmas yra pastovus palydovas. Mes įsivaizduojame, kad turime būti 100 procentų savo vaikams: pasiaukojančios, atsiduodančios, jais besirūpinančios. Ir, žinoma, mes susiduriame su pačiu elementariausiu savo pačių žmogiškumu. Juk reikia pavalgyti, išsimiegoti, pailsėti, reikia pabūti vienai. Ir suvokusios, kad įsivaizduojamo 100 procentų tiesiog negali būti, pasijuntame bejėgėmis. Tai tarsi atsisveikinimas su išsvajotąja idealia mama, kuria norėjome būti savo vaikui.

Kaltės jausmas, kad kitoms mamoms pavyksta, o man – ne

Negana to, apninka ir didelis kaltės jausmas, įtarimas, kad kažką darome ne taip – juk kitoms mamoms tikrai pavyksta. Tik man ne. Iš čia kyla pyktis. Pyktis ant aplinkos, partnerio, vaikų ir, svarbiausia, ant savęs. Juk jei tik pasistengtume labiau, jeigu tik pavyktų save pakeisti... Šis uždaras nepakankamumo ratas sukasi ir mus įsuka į vidų.

Visada rasime, prie ko prikibti

Kai pradedame skaityti, domėtis, dalyvauti seminaruose, perskaitome 20–30 knygų, visąlaik juk atsiras prie ko galėtume prikibti. Vienoje ar kitoje knygoje rasime, ko mes dar nedarome, ką darome ne taip, ką galėtume daryti kitaip. Visuomet rasime kaip pamaitinti tą nepakankamumo jausmą. Jausmą, kad vis dar kažko trūksta, aš vis dar kažko nežinau, kažko nepritaikau, kažkokio naujo įgūdžio nesusikūriau.

Mamos – kaip nepakankamai geros – įrodymai

Šiandien, kaip niekada anksčiau, sulaukiame daugybės savo nepakankamumo įrodymų socialiniuose tinkluose. Iš aplinkinių taip pat veikiau išgirsime komentarus, neprašytus patarimus, nei šiltą palaikymą ar pritarimą mūsų pasirinkimams.

Tarsi kažkas iš išorės apspręstų visą mūsų mamystės vertę, kurią nuolatos turėtume įrodinėti. Įrodinėti ne tik už save, bet ir teisintis dėl „kažkokio“ mūsų vaikų elgesio. Ir mes vėl visas „sąskaitas“ susivedame į save, kad ir vėl tai pasako kažką apie mus.

Pažadas: „Aš niekada nebūsiu tokia, kaip mano mama“

Kokios buvo mūsų mamos ir kokį mamos vaizdinį mes išsinešėme?

Kaip dažnai aš save prisimenu sakant, kad niekada nebūsiu tokia, kaip mano mama, nes aš žinau, kokį skausmą man sukėlė jos netobula motinystė ir kad aš savo vaikui niekada tokia nebūsiu. Aš būsiu ta, 100 procentų atsidavusi mama, mano vaikui niekada neskaudės, jis niekada nebus nelaimingas, jis visą laiką bus mylimas, juo visą laiką bus pasirūpinama.

Ir kai vidury nakties, kaip gražiai rašo Sigita Valevičienė savo knygoje, atsibundi pakelta iš miego, nes vaikas verkia, ir tai yra nei pirma, nei antra ar trečia naktis, kai tu esi neišsimiegojusi, tu girdi, kad kažkas rėkia, ir tada su siaubu suvoki, kad tas rėkiantis balsas priklauso tau, o juk buvai pažadėjusi sau niekada nerėkti....

Nes kaip tu gali vienu metu taip beprotiškai mylėti savo vaiką ar norėti jam būti viskuo, visu pasauliu, ir tuo pačiu metu rėkti ant jo. Ir tu vėl sau pažadi, kad nuo rytdienos būsi ta gera mama. Šiąnakt paslydai, bet nuo rytojaus daugiau nebepaslysi. Ir bandai tarsi vėl išlipti iš to mūsų žmogiškumo ir būti kažkuo tobulu, mama-robote, mama-programa.

Mums labai sunku savyje priimti, kad galime būti „ir-ir“. Norisi atskirti: jeigu aš esu gera, tai aš nesu pikta, jeigu aš esu mylinti, tai aš negaliu nusivilti savo vaiku.

Motinystė – apie tai, kaip mes viską savyje sutalpiname

Gyvenimas ir motinystė yra apie „ir-ir“ ir apie tai, kaip mes visa tai į save sutalpiname. Apie tai, kaip galima beprotiškai iki skausmo mylėti savo vaikus ir beprotiškai ant jų pykti. Ir visai nesvarbu, ar yra dėl ko pykti, ar – ne. Pyktis yra tikras, nes tuo metu kažkokie mano poreikiai yra nepatenkinti.

Jeigu tai yra vidurys nakties, tai aš esu neišsimiegojusi. Jei vidurys dienos, tai vyksta priešprieša tarp vaiko poreikių ir mano. Jeigu aš esu nepailsėjusi ir jų nepatenkinusi, manyje gimsta pyktis. Ta dalis manęs, kuri nėra mama, pyksta rėkdama: „O kaip aš? Palauk, o tai kur aš? Nuo tada, kai gimė vaikai, 100 procentų yra vaikams. O aš?“

Mamos atsakingos už vaikų auginimą?

Kultūriškai ir istoriškai susiklostė, kad mamos yra laikomos mūsų visuomenėje atsakingos už vaikų auginimą. Kai vaikas gims, jam mama ir bus visas jo pasaulis, jis ateina per jos kūną, jis gyveno tarsi vienam burbule su mama labai ilgus mėnesius.

Pirmus savo gyvenimo mėnesius mamos perteikia vaikui tą glaudų santykį su pasauliu, tą suvokimą, ar pasaulis saugus, ar – pavojingas. O tada mums labai sunku paleisti vaiką gyventi, nes mes jaučiamės atsakingos už menkiausią vaiko žingsnį ir menkiausią jo patirtį. Mes bijome, kad kažkas vaiką traumuos, jeigu mes neapsaugosim jo nuo tos patirties.

Mums labai sunku atsiskirti ir leisti vaikui patirti viską pačiam, būnant ramybės uostu, kur vaikas ateina pasisemti stiprybes, kur ateina pasiguosti, pabūti. Pačios ieškodamos tobulumo, ir savo vaikui siekiame kurti tobulo gyvenimo patirtis.

Renata Cikanaitė. Trumpai apie mane

Mano abu vaikai, tarp kurių nedidelis, mažesnis nei dvejų metų, amžiaus skirtumas, augo labai skirtingai. Vienas žindo, kitas ne, vienas miegojo iš pat pradžių daug, kitam prireikė trejų metų, kad surastų savo miego ritmą. Ta pati mama, o tiek daug skirtingumų augant ir auginant...

Dabar žiūrėdama į juos aš matau abu nepriklausomus, savarankiškus, laisvus širdyje žmones. Žinančius, ko jie nori, labai stipriai jaučiančius, kas jie yra, kas jiems įdomu, kas jiems svarbu.

Tai man pačiai primena, kaip visa nepakankamumo drama ir tobulos mamos konkursas vyksta tiktai mūsų galvose. Jis prasideda su mintimis, sustiprėja su jausmu, kurį ta mintis pagimdo, sukurdamas kančią, saviplaką. Kitaip tariant, yra gyvenimas ir yra tai, kaip ir ką mes apie jį pasakojame sau ir kitiems.