Neištikimybė: atleisti ar paleisti?

Bet kokie santykiai, kuriuos ištiko tokia krizė kaip vieno iš partnerių neištikimybė, vienaip ar kitaip pradedami skirstyti į santykius iki išdavystės ir po jos. Tvirtinimuose, kad dėl neištikimybės kaltos abi pusės, yra dalis tiesos: jei santykiai vystosi sklandžiai, sąžiningai ir su meile bei pagarba vienas kitam, tai “į kairę” niekas nežiūri. Tačiau tai nereiškia, kad nukentėjusiajai pusei reikia sukti galvą ieškant savo kaltės. Juk vienaip ar kitaip neištikimybė – tai išdavystė, o jei tave išdavė, tu turi teisę į tai reaguoti savaip.

Įprastai tie, kurie buvo išduoti, sustoja kryžkelėje tarp “atleisti” ir “palikti”. Blogiausia tai, kad tiek vieno, tiek kito veiksmo procesas yra labai sudėtingas, painus, neretai užsitęsęs  ir labai skausmingas.

Sprendimas – atleisti.

Visų pirma norėtume pabrėžti, kad atleidimas – tai ne silpnumas, ne akių užmerkimas prieš problemą ir ne bandymas sumažinti mylimo žmogaus suteiktą skausmą. Jei tavo atlaidumas yra įtakas šių priežasčių arba tam tikrų baimių, pavyzdžiui, likti vienai ar būti pasmerktai aplinkinių – tuomet tu eini neteisingu keliu ir labai tikėtina, kad “atgaivinti” santykiai visai netrukus patirs dar didesnius išbandymus.

Atsakyk pati sau: kodėl tau reikia jam atleisti? Kai neištikimybės padaryta žaizda dar visai šviežia ir labai skausminga, atsakymų “kodėl” gali rasti labai daug: jis mielas, dėmesingas, supratingas ir t.t. Tačiau ar tikrai visi šie dalykai nusveria tai, ką jis padarė? Visai kitas dalykas, jei prie visų šių teigiamų jo savybių atleisti tave skatina ir tvirtas noras išsaugoti tai, kas tarp jūsų dar liko.

Atleidimas – tai ištisas procesas ir tau reikėtų link tikslo judėti palaipsniui. Nesi pasiruošusi – neatleidinėk, kol kas dar negali – ir nereikia. Kartais neištikimieji jaučiasi tokie kalti ir taip trokšta atkurti viską kaip buvo, kad iš pradžių tiesiog maldauja, o vėliau ima žarstytis neregėtais negirdėtais pažadais. Jei nesijauti tvirtai apsisprendusi ir šią akimirką vietoje atleidimo norėtųsi duoti jam per veidą, tuomet geriau jau taip ir padaryk, nei priimk neteisingą sprendimą, kurio paskui pati gailėsies ir kuris neduos jokios naudos. Paradoksalu, tačiau būtent toks poelgis gali netgi palengvinti patį atleidimo  procesą.

Išlaisvink savo emocijas, išliek susikaupusį pyktį, nuoskaudas ir nusivylimą. Ne tam, kuris tave išdavė, o artimiausiems draugams, kurie yra pasiryžę tave išklausyti. Po naujienos apie neištikimybę tave gali užplūsti tikra neigiamų emocijų ir įniršio audra, todėl geriausias sprendimas – kuriam laikui iki minimumo apriboti bendravimą su tuo niekšeliu. Tegul tavo emocijos nurimsta, kad galėtum racionaliai mąstyti. Kai jau nuspręsi, kad atėjo metas su juo pasikalbėti, - taip ir padaryk, tačiau ne emocionaliai ir nesižarstant kaltinimais, o aiškiai ir racionaliai išdėstant savo poziciją. Beje, gali būti ir toks variantas, kad jis visai nenori, kad jam būtų atleista.

Bet kuriuo atveju atleidimas nėra lengva ir turi būti gerai apgalvotas ir pasvertas. Dažniausiai atleisti paskatina meilė, vaikai, įprotis ir t.t. Jei tikrai mąstai apie galimybę vėl būti kartu, turėtum kuriam laikui užbraukti visas šias galimas priežastis ir atvirai savęs paklausti: “Ar sugrįžus man nebus blogiau?”.

Sprendimas – palikti.

Palikti, kaip ir atleisti, gali būti labai sunku. Juk tai taip pat labai atsakingas, skausmingas ir ilgai trunkantis procesas. Tau reikes suprasti, kad emocinis atotrūkis nuo tave įskaudinusio žmogaus neįvyks greitai. Jei apie neištikimybę sužinojai netikėtai, tai greičiausiai dėl netikėto emocinio sukrėtimo ir skausmo dar net gerai nesupratai, kad įvyko. Kai skausmas šiek tiek atlėgs, greičiausiai suprasi, kad nesi pasiruošusi išsiskyrimui. Tai visai normalu. Labai dažnai po skyrybų apninka abejonės, kankina malonūs prisiminimai, skatinantys susigrąžinti tai, kad buvo. Priešingai nei tavo draugui, kuris jau buvo neištikimas ir kurį laiką gyvena šioje realybėje, tau ši žinia tarsi iš dangaus nukrito, taigi normalu, kad jūs į visą situaciją galite reaguoti labai skirtingai.

Susitaikymo su esama realybe laikas gali būti ilgas ir praeiti kelis etapus: apmaudą, pyktį, neigimą, kaltų ieškojimą ir susitaikymą su esamu neištikimybės faktu. Kiekvienas iš šių etapų bus labai skausmingas, nes suteiks vis kitas emocijas. Nereikia to gėdytis ir savo jausmų užgniaužti viduje. Galų gale, juk tai ne tu išdavei mylimą žmogų. Kad lengviau praeitum visą šį pragarą, tau prireiks artimų žmonių pagalbos.

Noras atkeršyti už padarytą skriaudą gali atsirasti bet kuriame iš šių etapų. Blogiausia tai, kad iš visų tavo išgyvenamų emocijų, noras keršyti tęsiasi ilgiausiai. Dauguma neištikimybę išgyvenusių žmonių prisipažįsta, kad keršto troškimas neišnyko iki šios dienos. Kai kuriais atvejais šis jausmas nepalieka ištisus metus.

Neleisk, kad keršto troškimas tave palaipsniui naikintų. Suprask, kad teisybės tu niekaip nebeatstatysi. Kas įvyko, tas įvyko. Tai, kad pakenksi kitam žmogui, tikrai nepadės tau išsigydyti žaizdų, o tik užnuodys tavo sielą dar blogesnėmis emocijomis. Galų gale, tu turi judėti į priekį ir tau padėti gali tik teigiamos emocijos, pavyzdžiui, nauji pomėgiai, nauji žmonės, kelionės ir t.t.

Kitas skyrybų proceso sunkumas – tai bendrų reikalų sprendimas. Deja, bet ne visoms poroms pavyksta tiesiog pasukti į skirtingas puses. Vienus sieja bendri namai, kitus – vaikai, trečius – piniginiai klausimai ir t.t. Žinoma, kuomet širdis srūva krauju,  bendrauti ir aptarinėti reikalus tikrai nėra lengva. Tačiau nieko nepadarysi, kuriam laikui tau teks “atjungti” savo emocijas, nes bendri reikalai niekur nedings.

Pabaigai norėtume pasakyti, kad net jei tavo pyktis veržiasi per kraštus, tu turi išmokti likti rami, nes išsiskirti taip pat reikia mokėti gražiai. Kai ateis sunkiausios pykčio proveržio minutės, visuomet pagalvok, dėl kokių priežasčių tu iki šiol buvai su tuo žmogumi. Tikriausiai jame buvo ir kažkas labai gero...

Tavo vyriškis tau neištikimas. Pirma reakcija – šokas: kaip taip? Jis, suprantama, dievagojasi, kad tai aklas atsitiktinumas, kuris daugiau nepasikartos. O kol atgailautojas laksto po juvelyrines ir gėlių parduotuves, tave kankina dvejonės – priimti atgailavimo dovanas ir duoti vyriškiui dar vieną šansą ar skirtis? Pabandykime pasverti visus “už” ir “prieš”.

Ką reiškia “atsitiktinė” išdavystė?  

Kaip sakė Bridžita Bardo, “Aklų vyrų yra mažai, o štai kvailų – apstu”. Todėl išdavystę nurašyti vien girtumui ir nesiorientavimui situacijoje bei negebėjimui atskirti tavęs  nuo kitos moters, nereikėtų.

Nesugebėjimas atsispirti moters atkaklumui taip pat kelia didelių abejonių. Visa tai gali nutikti, tik esant tokiam girtumo laipsniui, kada vyras tesugeba nužliaužti iki lovos ir palaimingai užknarkti. Deja, visos puikiai žinome, kad tokiu atveju toje pačioje lovoje jis vargu ar ką “įdomaus” dar sugebėtų nuveikti.

Tai gi, tikra atsitiktinė neištikimybė (kuomet vyras nė kruopelyte nekaltas), ko gero nutinka kokį kartą iš kelių tūkstančių. Visi kiti atvejai nėra atsitiktiniai. Tikrai mylintis vyras neištikimybei nepasiduos. Taip kad ieškok  įtrūkimo judviejų santykiuose, kuris ir atvedė prie to.

Kas pastūmėjo į neištikimybę?

Kaip nebūtų keista, tačiau dažnai vyrų neištikimybė pateisinama vyrų prigimtimi. Suprask, tokie jau jie - poligamiški. Ir mąsto jie dažnai ne galva, o savo organu. Tačiau mes manome, kad patologinių “mergišių” yra kur kas mažiau, nei priimta galvoti.

Suprantama, net ir labai įsimylėjęs vyras atsigręš, jei, tarkim, pro jį praeis “Pleibojaus” modelis atvira suknele. Tačiau jei gražuolė ir pasiūlys jam kažką daugiau, nei susižavėjusį žvilgsnį, jis nepuls bėgti paskui ją ir pasakys sau “stop”.

Kas gi gali tapti “atsitiktinės” neištikimybės priežastimi? Pirmiausia, tai rimtas simptomas to, kad karšoji fazė jo meilės tau jau praėjo. Tai nereiškia kad ji visiškai išblėso, tačiau kažkoks atsinaujinimas jau būtinas. O juk tai labiausiai ir liūdina – ne žinojimas, kad meilužė užvaldė tavo vyro kūną, o “moralinė išdavystė”,  jo įsimylėjimas į kitą moterį.

Pilnai tikėtina, kad tai bandymas atrasti kažką tokio, ko nėra jūsų santykiuose (tavyje) ir tas bandymas iš tiesų vienkartinis. Pavyzdžiui, meilužė visiškai neskiria dėmesio buičiai, tačiau ji tapo paveikslus. O tu neskiri guašo nuo akvarelės, tačiau kur kas geriau rūpiniesi namais. Galbūt fatalioji gundytoja pati priėjo prie tavo vyriškio ir jam tokių tiesmukai gundančių pažadų pažėrė, kai tu tuo tarpu tik mikčiodama ar labai jau užuolankomis gali leisti jam suprasti apie savo intymius norus. Kitaip tariant, “užsikabinti” galima ant bet ko.

Tu neprivalai tuoj pat sėstis prie molberto, pradėti mintis reikšti nešvankybėmis ar pratintis vietoj arbatos gerti kavą. Tačiau, vietoj to, kad vos sužinojusi apie jo vienkartinę neištikimybę, pasiųstum jį į visas keturias puses, geriau atvirai pasikalbėk ir pasistenk išsiaiškinti ką jis joje atrado.  

Visos tiesos gal ir nesužinosi, tačiau tai vis tiek yra geriau nei daužyti indus į sieną ir nesiimti jokių priemonių santykių atnaujinimui. Galbūt apie savo vyrą (ir apie save) sužinosi kažką naujo ir svarbaus.  

Ar iš tiesų tai pirmas ir paskutinis kartas?

Šis klausimas yra net svarbesnis, nei “kodėl tai atsitiko?”. Kitaip tariant, ar nenusitęs tokių “atsitiktinių” išdavysčių grandinė toliau? Atsakymas gali būti ir “taip”, ir “ne”.  

Kartais vyrai po “pirmo karto” įgauna apetitą – atranda pačiame bėgiojimo “į kairę” procese kažką įdomaus (juk tai taip sveikai dirgina nervus, tai tolygu ekstremaliam sportui) arba nerasdamas savo teisėtoje žmonoje to “perliuko”,  tęsia paieškas kiekvienoje moteryje. Deja, taip jau būna ir nuspėti tai yra gana sunku. Idealiausias variantas – jei vyras iš tiesų supras, kad nieko ieškoti nereikia, viskas jau yra (tavo asmenyje).

Kaip užkirsti kelia atsitiktinei neištikimybei?

O gi, leisti vyrui suprasti, kad viskas ko jam reikia – tai tu.  Siekiant užkirsti kelią neištikimybei, reikia:

• Nesiimti vyro perauklėjimo. Tu jam ne mama. Jei jis tau netinkamas visais atžvilgiais, palik jį pati ir susirask tinkamą, o nesiskųsk jo pastoviomis “atsitiktinėmis” neištikimybėmis.    
• Būti įvairiapusiška. Išbandyk įvairius drabužių stilius, paįvairink intymų gyvenimą, tačiau svarbiausia – rodyk vyrui savojo “aš” skirtingas puses. Tu pati nustebsi, kiek jų daug turi.
• Neparodyti vyrui, kad jis privalo kažką daryti. Jūs kartu, nes jums gera būti kartu. Kiekvienas iš judviejų laisvas daryti viską, tačiau ir kitas laisvas reaguoti kaip nori. Jei tavo vyras žinos, kad nesi “parišta” jam už pavadėlio, kad sužinojusi apie jo neištikimybę ne raudosi ir tyliai susitaikysi su tuo, o apsisuksi ir išeisi (ar pati būsi jam neištikima), tai jis bijos tave prarasti.

Šiaip jau, atsitiktinumų nebūna ir atsitiktinių išdavysčių – taip pat. Būk ryški, būk pasitikinti savimi ir tai neatsitiks su tavimi. O kas liečia, atleisti ar skirtis…

Jeigu jauti, kad atleidimas bus tik žodinis, o iš tiesų kažkas tarp jūsų negrįžtamai nutrūko, galbūt geriausia išeitis – išsiskyrimas. Tačiau, jei jauti, kad meilė nedingo, ji tik šiek tiek prigeso, tai vertėtų pasistengti, kad jausmai ir pasitikėjimas tarp jūsų sugrįžtų – ir tai visiškai įmanomas dalykas.