Auksinis stafilokokas kūdikiui (1186)

Stafilokokai yra įprastų bakterijų rūšis. Paprastai jos gyvena ant odos paviršiaus ir yra nekenksmingos. Bakterijų gali būti aptinkama nosyje, burnoje, ant odos.

Tačiau pro odos paviršių (pavyzdžiui, per įdrėskimą ar žaizdą) prasiskverbę stafilokokai gali sukelti pavojingą infekciją. Naujagimiai ir kūdikiai gali susirgti ir tuomet, jei bakterijos patenka į kraują ar kvėpavimo takus, todėl jiems kyla daug didesnė rizika užsikrėsti.

Dauguma naujagimių gimsta ligoninėse, kur gausu bakterijų – ir gerųjų, ir blogųjų, įskaitant ir stafilokokus. Todėl ligoninių personalas imasi atsargumo priemonių, kad apsaugotų mažuosius pacientus. Kelią infekcijų plitimui gali užkirsti itin griežta higiena. Ir vis dėlto šios infekcijos atvejų pasitaiko net ir gimdymo namuose ar ligoninių vaikų skyriuose.

Kaip kūdikiai užsikrečia auksinio stafilokoko infekcija?

Naujagimiai ir kūdikiai gali susirgti, jei stafilokokų bakterijos patenka į kraują ar kvėpavimo takus. Auksiniu stafilokoku dažnai užsikrečiama dėl aplaidžios ligoninės personalo higienos. Kartais naujagimiai užkrečiami infekcija, jei gydytojai ar slaugytojai, pavyzdžiui, nemūvi medicininių pirštinių arba naudoja prastai dezinfekuotus instrumentus. Naujagimiai, kūdikiai gali būti užkrečiami ir per medicininę įrangą, pavyzdžiui, kateterius, tvarsčius.

Taip pat bakterijomis naujagimius gali užkrėsti mamos arba lankytojai.

Stafilokokai yra gana atsparūs aukštai temperatūrai (jie gali išlikti ant patalynės netgi ją virinant 90 °C temperatūros vandenyje) ir dezinfekcinėms priemonėms, todėl infekciją kontroliuoti – sudėtinga.

Auksinio stafilokoko rizikos veiksniai

Auksinis stafilokokas dažniau gali pasireikšti dėl šių priežasčių:

• Naujagimis gimė neišnešiotas;
• Naujagimis gimė mažo svorio;
• Naujagimiui atliktos invazinės procedūros (pavyzdžiui, operacija);
• Buvo naudoti venų kateteriai;
• Nusilpo kūdikio imunitetas;
• Suprastėjo kūdikio mityba, ji tapo nepakankama;
• Kūdikis serga kitomis ligomis;
• Kūdikis ilgai laikomas ligoninėje ir kt.

Auksinio stafilokoko simptomai susirgus kūdikiui

• Odos pažeidimai – patinimai, bėrimai, pūslelės;
• Karščiavimas;
• Vėmimas;
• Širdies ritmo sutrikimai;
• Sumažėjęs apetitas;
• Letargija arba atvirkščiai - dirglumas ir kt.

Kaip auksinis stafilokokas gydomas?

Auksinį stafilokoką diagnozavus naujagimiui ar kūdikiui, gydytojas paskirs antibiotikų.

Dažniausiai skiriamas meticilinas, tačiau bakterijos gali būti atsparios šiam antibiotikui, todėl jis – ne visada veiksmingas. Infekcija dar gali būti gydoma ir kitais antibiotikais – vankomicinu, rifampicinu ar teikoplaninu.

Atsiradusius odos pažeidimus reikia sutvarstyti. Pažeistą odą būtina gydyti kuo skubiau, nes didėja didesnių komplikacijų rizika.

Kiek laiko sergama auksinio stafilokoko infekcija?

Trukmė labai skiriasi nuo infekcijos sunkumo. Nesunki infekcija paprastai praeina per 1–2 sav. ar net greičiau, jeigu gydoma tinkamai.

Jeigu infekcija pereina į kraują, smegenis ar kaulus, prireiks ilgo ir sudėtingo gydymo, trunkančio nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių.

Auksinio stafilokoko komplikacijos

Negydomas arba uždelstas gydyti auksinis stafilokokas gali komplikuotis į sunkias ligas, pavyzdžiui, sepsį ar meningitą

• Kraujo užkrėtimas. Jei infekcija patenka į kūdikio kraują, gali prasidėti sepsis. Jis taip pat gydomas antibiotikais penicilinu arba gentamicinu. Sepsį būtina gydyti nedelsiant, nes gali kilti nugaros ir galvos smegenų infekcija – meningitas.
• Meningitas. Meningitas gali pažeisti smegenis, sukelti cerebrinį paralyžių, kurtumą, regėjimo ir raidos sutrikimus, priepuolius ir net būti mirties priežastis. Meningitas gydomas antimikrobiniais vaistais, kurie dažnai papildomi skysčiais į vieną ir vaistais nuo traukulių, jei prasidėjo priepuoliai.

Auksinio stafilokoko prevencija

Taikant prevencines priemones siekiama kuo labiau sumažinti stafilokokų perdavimo riziką naujagimiams ir kūdikiams. Taigi ligoninėse pirmiausia apribojamos nebūtinos intervencijos, stengiamasi užtikrinti sanitarinius reikalavimus ir laikytis sterilumo.

Pagrindinės prevencinės priemonės:

• Dažnas rankų plovimas;
• Racionalus antibiotikų vartojimas;
• Invazinių procedūrų metu naudoti sterilius barjerus (medicinines kaukes, gumines pirštines, vienkartinius drabužius, kepurėles ir kt.);
• Nuolatinės pastangos kontroliuoti infekciją ir atvejų stebėjimas.