Drovus ir bailus vaikas: kaip jį padrąsinti?
Visi pažįstame vaikų, kurie slepiasi tėvams už nugaros. Nors dauguma jų vėliau perdėtą drovumą išauga, kai kuriuos jis lydi visą gyvenimą. Vėliau tokie žmonės praleidžia vieną galimybę po kitos, nes... nedrįsta prabilti, nedrįsta veikti.
Kiekvienas vaikas nedrąsus savaip ir dėl savų priežasčių. Tik supratę, kodėl jūsų vaikas nedrąsus, galėsite jam padėti. Į ką atkreipti dėmesį? Ar jūsų vaikas užsisklendžia, kai aplink daug žmonių? Susitikęs naują žmogų? Esant nepažįstamai situacijai? Žaidžia tik vienas? Nedrįsta pakelti rankos darželio pamokėlėse? O gal jis visada nedrąsus?
Įdomu, kad net 50 proc. žmonių prisipažįsta esantys nedrąsūs ir norėtų tai pakeisti. Taigi galima būtų teigti, kad 50 proc. vaikų turi vieną iš tėvų, kuris yra nedrąsus! Nenuostabu, kad šalia jų tiesiog nėra reikiamo pavyzdžio... Ką daryti? "Gydymą" pradėkite nuo savęs. Vaikai mokosi stebėdami. Daugiausiai jie stebi tėvus – vadinasi, jus! Stebėdamas, kaip jūs užkalbinate nepažįstamuosius ir nugalite savo baimes, vaikas taip pat išmoks su tuo susidoroti.
1. Būkite tas, kuris pirmas pasisveikina, pradeda pokalbį. Nevenkite šypsotis, sakyti komplimentų. Pastebėkite tai, kuo jums patinka kiti žmonės. Nesigėdykite pirmą kartą sutiktai poniai pasakyti, kad žavitės jos skraiste, arba aplankytai draugei, kad vakarienė buvo nuostabi! Padėkite, jei matote, kad žmogui reikia pagalbos: atidarykite duris, pakelkite nukritusį daiktą. Na ir, žinoma, nepereikite į kitą gatvės pusę pamatęs žmogų, kurio nenorite sutikti...
2. Nebijokite rizikuoti ir mokytis iš klaidų. Pasakykite vaikui, kaip jautėtės: "Maniau, kad bus daug sunkiau; nelabai patiko, bet džiaugiuosi, kad padariau; nelabai pasisekė, tačiau kitą kartą žinosiu, ką daryti" ir t.t.
3. Laikykitės trijų auksinių "ne" taisyklių: negėdinkite vaiko viešai, nekritikuokite kitiems girdint ir nemenkinkite jo, jei jis suklydo.
Ne visi gimsta mokėdami...
Socialinė vaiko raida prasideda nuo pat jo gimimo. Kuo anksčiau pradėsite ją skatinti, tuo geriau. Vaikai, kurių tėvai nemokė ir neskatino bendrauti su kitais, yra baikštesni nei tie, kurių tėvai darė viską, kad išmokytų bendrauti.
Stenkitės, kad net ir nelankantys lopšelio ar darželio vaikai susitiktų ir žaistų su bendraamžiais. Vyresnius vaikus veskite į būrelius, kuriuose jie sutiktų ir įgytų naujų draugų.
Mokykite vaikus suprasti kūno kalbą: jei vaikas sėdi vienas, jam tikriausiai nedrąsu; jei susiraukęs – tikriausiai jo nuotaika prasta ir pan.
Nepraleiskite progos priminti, kas yra draugas ir draugystė.
Kalbėkite apie etiketą: kaip pasisveikinti, atsisveikinti, elgtis prie stalo ir pan. Tegul visa tai tampa įpročiu, kuris neleis vaikui pasijusti nepatogiai, kai iš jo bus jau tikimasi tinkamo elgesio esant vienai ar kitai situacijai.
! Sunku tik pradėti. Pavyzdžiui, vieną savaitę užsibrėžkite, kad visiems pažįstamiems nusišypsosite ir mandagiai pasisveikinsite... Tai bus pati puikiausia pradžia!
Skatinkite kūrybingumą
Nedrąsūs žmonės, deja, visada randa dėl ko jaudintis. Jie bijo, kad nepasiseks, ir jaučiasi sužlugdyti, jei iš tiesų nepasiseka. Taigi pradeda vengti nemalonių naujų situacijų ir... numarina savo svajones. Svarbiausia, ko galite išmokyti savo vaiką, yra tai, kad iš klaidų mes mokomės. Kad neklysta tik tie, kurie nieko nedaro. Jei nepasisekė, bandyk dar kartą!
Mąstykite kritiškai. Juk kiekviena problema turi daugiau nei vieną sprendimą. Pasirenkite pralaimėti, tačiau ne pasiduoti. Pasakykite, kad nė vienas mokslininkas neatskleidė gamtos paslapčių iš pirmo karto – jiems nepasisekė šimtus, tūkstančius kartų, kol atrado tai, ko ieškoję. Tad tegul kūrybingumas tampa jūsų kasdienybės dalimi:
1. Kiekvienai problemai pasiūlykite bent keletą sprendimų.
2. Kada ir kai įmanoma, išbandykite alternatyvas. Pavyzdžiui, namo iš darželio retsykiais keliaukite kitu keliu, kad išsiaiškintumėte, kuriuo grįžtate greičiausiai.
3. Girkite vaikus ne tik tada, kai jiems pasiseka, bet ir tada, kai jie išdrįsta bandyti.
4. Padėkite vaikui atrasti savo talentus. Kuo daugiau dalykų gyvenime išbandome, tuo esame įdomesni ir sau, ir aplinkiniams.
5. Padėkite vaikui atrasti savo siekimų "aistrą" – tai, kas jiems iš tiesų patinka. Net jeigu jums tai ne prie širdies, palaikykite ir skatinkite jo pomėgius (žinoma, jei tai nekelia pavojaus vaiko gyvybei). Paprastai žmonės apie savo aistrą gali kalbėti nepaliaujamai, o tai padeda pralaužti ledus.
Vis tiek nedrįsta...
Turbūt logiška, kad baikštūs vaikai nedrįsta daryti to, kas padėtų jiems įveikti savo baimes. Taigi pradėkite nuo labai nedidelių žingsnelių.
Pamąstykite, ką jūsų vaikas daro gerai. Jis sportiškas? Meniškas? Veskite jį ten, kur geriausiai atsiskleis jo gebėjimai.
Jei vaikas nenori eiti ten, kur daug vaikų, pradėkite nuo individualios veiklos: individualių muzikos, sporto, dailės pamokų (su jumis ar su pedagogu). Vaikui įsidrąsinus galite pasiūlyti lankyti būrelį su bendraamžiais.
Droviems vaikams lengviau bendrauti su jaunesniais už save. Raskite vieną ar keletą draugų, su kuriais vaikas galėtų žaisti, juos išmokyti to, ko moka pats.
Jei vaikas pasiskundžia, kad jam kažkas nesiseka, pasistenkite "įpūsti" pasitikėjimo savimi darydami tai su juo. Pavyzdžiui, jei pasako, kad vis nepagauna kamuolio, kai auklėtoja jį meta jam sporto salėje, pasitreniruokite namie.
Neslėpkite po sijonu
Mokslininkai pastebėjo, kad vaikai, kuriuos tėvai mokė kontroliuoti savo emocijas, yra drąsesni už tuos, kuriuos tėvai guosdavo ir myluodavo vos tik jiems susijaudinus. Žinoma, mes visi esame linkę guosti savo vaiką ir retas tėkštume: "Nieko nenutiks, jei truputį pakentės". Tačiau pajutę, kad taip gauna dėmesio, vaikai dažnai ima išnaudoti savo tėvus ir tampa baukštūs kaip kiškučiai ten, kur iš tiesų jiems niekas negresia. Vadinasi, perdėtas rūpinimasis vaiku gali atsigręžti prieš jį patį. Kartais teks primygtinai pareikalauti, kad mažylis padarytų tai, kas jam nėra malonu. Maža bėdos, jei kartą kitą negaus norimo žaisliuko ar tą pačią akimirką nesulauks užsiėmusio tėvelio dėmesio.
Žinoma, tokios mintys jokiu būdu nereiškia, kad nuo šiandien šiukštu nebeguosime savo vaikų. Visų pirma kai kuriais atvejais toks elgesys būtų tiesiog žiaurus, antra vertus, visiems mums reikia paramos ir švelnumo. Tačiau vertėtų būti dėmesingiems, kad atskirtume, kada vaikui iš tiesų reikia mūsų pagalbos, o kada jis galėtų išsisukti pats.
Pagirkite vaiką, kai jis, pavyzdžiui, nepavykus iškirpti tai, ko norėjo, nesviedžia žirklių, o susivaldo ir mėgina dar kartą.
Venkite guosti vos tik jam susijaudinus, tačiau užjauskite tada, kai tai yra būtina.
Kai kada reikia tiesiog nesikišti – net jeigu matote, kad vaikui tai nėra malonu. Stebėkite, tačiau nepadėkite, kai vaikas, pavyzdžiui, atsiprašo kito vaiko, kurį netyčia užgavo.
Neteiskite kitų ir savęs!
Jausmai, kaip ir klaidos, mus moko. Jei jaučiamės siaubingai, vadinasi, reikia sustoti ir pagalvoti, ką vertėtų daryti kitaip. Mokykite vaiką įvardyti jausmus. Jokiu būdu nesakykite, kad verkti yra kvaila (arba verkia tik mergaitės...) arba kad jo jausmai nepagrįsti ir pan. Visi jausmai geri, tačiau ne visi veiksmai geri. Be to, visi jausmai praeina, o mums reikia išmokti tinkamai į juos reaguoti.
Labai svarbu vaikus mokyti tolerancijos. Nedrąsūs žmonės išsiskiria tuo, kad yra labai greiti teisti kitus (deja, ir save). Jei pats toks esate, vaikas labai greitai visa tai perims. Kai kritikuojate žmogaus šukuoseną, aprangą, darbą, šeimą ar asmenybę, vaikas mano, kad kritikuoti yra normalu. Jis ima manyti, kad visi visada visus teisia, – vadinasi, ir jį! Nenuostabu, kad tokiems vaikams pasaulis gali pasirodyti labai nesaugus ir nedraugiškas. Tad mokydami tolerancijos galite neslėpti, kad visi turime savo "kabliukų", tačiau esame nuostabūs tokie, kokie esame. Jei nusiviliate, nesmerkite žmogaus. Sakykite, kad jums nepatiko ne jis, o tam tikras jo poelgis.
Neklijuokite bailiuko etiketės
Jei nuolatos kartosite, koks jūsų mažylis nedrąsus, jis pats netruks įtikėti, kad niekada nieko taip ir neišdrįs. Jei jau labai niežti liežuvį tai pasakyti, stenkitės prisiminti ir ką nors, kas jūsų vaiką padrąsintų ("Ieva nemėgsta dainuoti, kai yra svečių, bet kad jūs pamatytumėte, kaip puikiai ji šoka!"); nepriskirkite vaiko nenoro bandyti jo nedrąsai; tikėkite savo vaiku, lavinkite jį ir apdovanokite už pastangas.
Kartais tiesiog sunku suprasti, kaip jaučiasi nedrąsus vaikas, kai akyse kaupiasi ašaros ir apima tokia baimė, kad, regis, širdis išlėks per gerklę. Tačiau tai neturi nieko bendra su jo gebėjimu mąstyti, psichine ar fizine raida. Žinoma, ir tarp nedrąsių vaikų yra apsirgusių "tinginėlio liga" ir tokių, kuriems iš tiesų sunkiau sekasi, tačiau visi vaikai yra vaikai. Visi nori turėti draugų ir džiaugtis gyvenimu.
TV
Na, o mes uždarėm vasarą. Vakarai jau ankstėja ir vėsta, tai sulaukusi saulės užmaišiau šaltibarščių. T…
