Kaip atsakyti į nepatogius vaikų klausimus?

Kartais vaikai užduoda tokių klausimų, kad tėvai net nežino, ar juoktis, ar raudonuoti – o atžaloms reikia atsakymų. Čia ir dabar. Vaikai nenori, kad juos ignoruotų, kad tėvai meluotų ar šaipytųsi iš mažiausių šeimos narių naivumo ir neišmanymo.

Be tipiškų klausimų „iš kur aš atsiradau“ ir „kodėl berniukai skiriasi nuo mergaičių“, kyla ir kitų. Kaip į juos atsakyti?

„Kai užaugsiu, ar vesiu savo mamą?“

Berniukai klausia, ar ves savo mamą, mergaitės domisi, ar ištekės už savo tėčio. Tokį klausimą užduoda absoliuti dauguma vaikų. Kaip atsakyti? Trumpai ir aiškiai – „ne“.

Paaiškinkite, kad šeimoje kiekvienas turi savo rolę. Sesutė negali tapti tėčiu, tėvelis – senele. Ir vaikas negali tapti mamos vyru: „Kai tu užaugsi, mama bus daug vyresnė. Tu vis tiek galėsi ją mylėti ir ja rūpintis, bet vesi jauną gražią merginą. Su ja tu susilauksi vaikų.“

„Kodėl jūs pykstatės?“

Vaikas nesąmoningai jaučiasi kaltas dėl tėvų konfliktų, todėl labai svarbu jam paaiškinti, kad pykstatės ne dėl jo.

„Žmonės pykstasi, kai nesutampa jų nuomonės. Pykstasi ir vaikai, ir suaugusieji. Bet mes būtinai susitaikysime, nes mylime vienas kitą. Ir mes abu mylime tave.“

„Kodėl ta teta tokia stora?“

Nesistenkite užčiaupti vaiko, jeigu jis atkreipė dėmesį į kažkuo išsiskiriantį žmogų – vaikui įdomu, o taip tildydami tik dar labiau kurstote jo smalsumą ir nekantrumą.

„Visi žmonės yra skirtingi. Būna aukštų, būna žemų. Kai kurie iš jų pilni, o kiti – visai liesi. Būna ir taip, kad žmogus kažkuo serga, ir todėl atrodo kitaip, nei visi. Bet kuriuo atveju, jam gali būti labai skaudu, todėl nereikia badyti pirštais tų, kurie išsiskiria. Geriau paklausk manęs, kai būsim vieni, kad niekas neįsižeistų.“

„O ką jūs mylite labiau: mane ar mano sesutę?“

Broliai ir seserys nuolat konkuruoja dėl tėvų meilės. Neretai juos tam pakursto ir patys tėvai, rodydami vaiko broliuką ar sesutę kaip pavyzdį, sakydami, kad myli jį ar ją labiau, nes jis ar ji, pavyzdžiui, geriau mokosi.

„Jūs skirtingi, ir savo meilę mes jums išreiškiame skirtingai, tačiau abu mylim vienodai stipriai, kaip ir jūs vienodai mylit ir mamą, ir tėtį. Jūs abu mums labai brangūs.“

„O kai eisiu pas gydytoją, man skaudės?“

Paaiškinkite vaikui, kad gydymas yra būtinas. Neverta vadinti bailiuku ir gėdinti: „Na, ko tu dabar? Visai kaip mažiukas!“

Paaiškinkite, kad gydytojas nenori vaikui nieko bloga, kad jo darbas – kovoti su ligomis, jų sukėlėjais. „Gali truputį paskaudėti, bet taip tu greičiau pasveiksi. Kai aš sirgau, man taip pat leido vaistus. Buvo baisu, bet aš susidorojau, ir tu taip pat susidorosi. Žiūrėk, tavo kiškutis taip pat serga, ir jam reikia pas gydytoją. Jis labai bijo. Papasakokime jam, kodėl nereikia bijoti gydytojų.“

„Ar aš mirsiu? O jūs?“

Nemeluokite vaikui, nevaidinkite nemirtingų ir nepažeidžiamų. Jis pajėgs priimti tiesą.

„Žmonės, gyvūnai ir gėlės kada nors miršta. Tai – gamtos dėsnis. Taip reikia, kad visiems, kas gyvena šiame pasaulyje, užtektų vietos. Ir mūsų kada nors neliks. Bet dar negreitai. Tu spėsi užaugti, o mes – pasenti. Tu taip pat turėsi savų vaikų, o kai pasensi ir tu, tavęs taip pat neliks, bet tu spėsi nugyventi ilgą ir įdomų gyvenimą.“

„Kodėl tu palieki mane ir išeini į darbą?“

Paaiškinkite, kad jūsų darbas – tai jūsų pareiga, o pareigas reikia vykdyti. Atkreipkite dėmesį į tai, kaip smagu po to bus susitikti.

„Aš nenoriu su tavimi skirtis, bet taip reikia, nieko nepadarysi. Darbas yra labai svarbus. Užtat vakare mes susitiksim, ir mums abiems bus labai linksma. Galim apsikeisti daiktais: aš tau duosiu savo apyrankę, tu man duok savo žaisliuką. Taip būdami atskirai mes vienas kitą jausime.“

„Kodėl jums galima, o man – ne?“

Nebijokite pripažinti, kad nesate idealūs. Svarbu, kad vaikas suprastų, jog ne visus suaugusiųjų veiksmus verta kopijuoti.

„Taip, aš rūkau ir kartais iki vėlumos užsisėdžiu prie kompiuterio, bet aš nenoriu, kad tu kartotum mano klaidas. Tai mano blogi įpročiai, kurių aš stengiuosi atsikratyti, nes noriu tapti geresnis.“

„O kas, jei iš palovės išlįs pabaisa ir mane suvalgys?“

Net jeigu vaiko baimės kelia jums šypseną, parodykite, kad žiūrite į jas rimtai, ir kartu sugalvokite, kaip jas įveikti.

„Papasakok man apie tą pabaisą. O tu žinai, kaip su ja kovoti? Žiūrėk, štai televizoriaus pultelis. Matai šį mygtuką? Kai jį paspausi, pabaisa išnyks. Palikime jį prie tavo lovos.“

Kaip atsakyti į vaikų klausimus: svarbiausios taikylės

• Atsakykite kaip galima paprasčiau. Vaikui reikia žinoti tik tiek, kiek jis klausia.
• Nemeluokite. Jeigu atsakymo nežinote, tiesiog taip ir pasakykite. Galite atsakymo paieškoti kartu. Taip jūsų autoritetas vaiko akyse nesumenkės (o štai jeigu meluosite – atvirkščiai. Anksčiau ar vėliau vaikas sužinos tiesą, ir tada jums teks aiškintis, kodėl melavote).
• Nekalbėkite su vaiku pamokslaujančiu tonu, venkite pašaipų ir gėdinimo. Būkite rimti. Jei atstumsite vaiką, jis nustos eiti pas jus su savo klausimais, ir atsakymų ieškos kitur.
• Pasistenkite pažvelgti giliau. Kartais klausimas – tai nesąmoningas bandymas paprašyti pagalbos. Jums reikia suprasti, ko iš tikrųjų iš jūsų tikisi jūsų atžala.