Ko galėtume pasimokyti iš vaikų?

Mes, suaugusieji, kuo puikiausiai žinome pagrindinę savo pareigą: mokyti, ugdyti bei visapusiškai lavinti vaikus ir svarbiausia – užauginti juos dorais žmonėmis. Tačiau dažnai ir patys mažieji gali mus daug ko išmokyti. Tik ar mes nepraleidinėjame pamokų?

Džiaugsmo pamoka

Vaikystėje žmonės kur kas lengviau atkreipia dėmesį net į menkiausius dalykus. Toks stebėjimas padeda suvokti, kad gyvenime būna tiek malonių ir linksmų akimirkų, tiek keliančių gerokai mažesnį susižavėjimą. Pastarosios akimirkos sutrikdo harmoniją, tačiau vaikai turi vieną suaugusiųjų seniai pamirštą pusiausvyros atstatymo metodą – tai beribį susižavėjimą.

Didelė ir raudona klouno nosis, blizgučiai ant burtininko kostiumo, milžiniškas danguje sklendžiantis oro balionas, apsiseilėjęs, gardaus kąsnelio laukiantis šuo – visa tai suteikia pagrindą džiaugtis. Kodėl vaikai krykštauja vėlų vasaros vakarą pamatę švytintį jonvabalį? Žmonės suauga, tačiau daiktai niekur nedingsta. Juk jonvabaliai vis dar skraido, tik tau jie nebekelia jokio susižavėjimo. Apmaudu, tačiau kartu su vaikyste išeina ir gebėjimas nuoširdžiai džiaugtis.

Mes visi patiriame daugybę susižavėjimo vertų akimirkų, tačiau nemokame jų pastebėti, nes esame “suaugę žmonės”, kuriems dėl tokių “niekų” neverta gaišti laiko. Praeiname pro šiuos nedidelius stebuklus užsimerkę, bet plačiai atmerkiame akis, kai tik tenka susidurti su gyvenimo pateiktais sunkumais. O gal tie sunkumai neatrodytų tokie baisūs, jei turėtume jiems atsvarą – daugybę gražių ir malonių akimirkų, kurių patys atsisakome?

Tiesos pamoka

“Meluoti negarbinga, meluoti negražu” - visi puikiai žinome šią tiesą, tačiau tai yra būtent tai, ko mes patys mokome savo vaikus jau ankstyvame jų amžiuje. Štai vienas labai populiarus nekaltas melas - “pasakyk, kad manęs nėra”. Viskas tvarkoje, mes juk visi puikiai žinome, kad būna dienų, kai neturi jėgų net prie telefono prieiti. Bet kodėl reikia meluoti? Mums tai kas, juk niekam nuo to blogiau nebus... Bet vaikui ši situacija įsimins ilgam.

Suaugusieji, kaip žinia, yra savo žodžių šeimininkai: nori – pasako, nori – atsiima ką pasakę. Ryte mama žiūri tiesiai vaikui į akis ir prisiekinėja, kad po pietų kartu su juo keliaus pasivaikščioti, o po pietų, pavargusi nuo buitinių darbų, ji, pasirodo, nebeturi jėgų net kojos pakelti. Tai kam tada reikėjo žadėti? Juk tokie iš pirmo žvilgsnio niekam nekenkiantys melai po truputėlį kaupiasi. Taigi vieną dieną vaikas padaro didelį atradimą: beveik viskas, ką sako suaugusieji, yra niekai. Jų žodžiai ir veiksmai niekaip nesuderinami tarpusavyje, taigi ar verta jais pasitikėti? Vieninteliai patikimi suaugusieji, tai tie, kurie išpildo savo pažadus. Ar tai tėvai? Deja, ne... Labai apmaudu, tačiau šioje “melo pamokoje” mes turime nukrypti į pačias nemaloniausias pasekmes...

Kodėl neretai nepažįstamiems suaugusiems žmonėms taip lengvai pavyksta įkalbėti vaikus eiti kartu su jais? Tiesą sakant, daugumos vaikų net ir įkalbinėti nereikia. Paprasčiausiai pakanka pasakyti: “aš turiu saldainiukų, kurių tu dar nesi ragavęs – nori, parodysiu dabar pat? O matei kokia mano mašina? Galiu pavėžinti jei turi laiko”. Tai nėra vien tik žodžiai, nes jie patvirtinami realiais veiksmais. Namuose vaikui sako “eisim pasivaikščioti, bet vėliau, kai pailsėsiu”, o čia “gerasis dėdė siūlo pasivažinėti ir tikrai pavėžina, neversdamas laukti ištisas valandas. Kuo panašios istorijos baigiasi, visi puikiai žinome...

Taip, vaikai ir be tavo pagalbos išmoktų meluoti, bet vargu ar jie meluotų dėl tokių smulkmenų. Kai vaikas nenori maudytis, jis pasako “nenoriu”. Kai vaikas nenori žaisti su kitais vaikais, jis vėlgi atvirai prisipažįsta, kad šią akimirką jam tai nėra įdomu. Jis neapkrauna savęs nereikalingomis problemomis, tai kodėl tuomet šitaip elgiesi tu? Taip, visi suaugę žmonės turi būti mandagūs, ir kartais būtent tas nekaltas melas mus gelbėja iš nepatogių situacijų. Tačiau apsidairyk aplink: ar ne per dažnai tos situacijos verčia tave meluoti? Gal geriau išjungti telefoną, kai esi pavargusi, nei meluoti, kad tavęs nėra namuose? Gal geriau pasakyti vaikui, kad apie ėjimą į lauką pakalbėsite vėliau, nei pažadėti ir neištesėti pažado?

Atsipalaidavimo pamoka

Vaikų pediatras Janusz Korczaka kartą puikiai pasakė: “Svarbu ne tai, kokį žaidimą žaisite, o tai, ką žaidimo metu jausite ir galvosite. Galima protingai žaisti su lėlėmis ir vaikiškai kvailiojant – su šachmatais. Žaidimui reikia gero draugo ir įkvėpimo, o tai reiškia – laisvės”.

Neribojama laisvė – štai kas iš tiesų yra žaidimas. Ar tu pati kartais prisimeni, kaip žaisdavai vaikystėje? Dabartiniai vaikai savo žaidimų ateityje tikriausiai negalės prisiminti, nes tai, ką juos verčia daryti dauguma šiuolaikinių tėvų – tai ne žaidimai, o laviravimas tarp nustatytų ribų ir taisyklių. “Nori pažaisti su vaikais kieme? Tik nesileisk rogutėmis nuo to kalno, nesivoliok sniege ir nesimėtyk sniego gniūžtėmis. Nori padūkti su vaikais žaidimų aikštelėje? Tik nesikarstyk, ir gink Dieve nesisupk ant tų supynių”. Mes, suaugusieji, taip susigyvename su įvairiausiomis baimėmis, kad įsispraudžiame į labai siaurus taisyklių rėmus, nepalikdami nė truputėlio vietos laisvei ir netikėtumams. Ir vietoje to, kad iš savo mažųjų pasimokytume polėkio ir gebėjimo visiškai atsipalaiduoti bei atsiriboti nuo realybės,  įkaliname juos tuose pačiuose rėmuose kartu su savimi.