Vaikas mikčioja: ar reikia sunerimti? (92)

Prostock-studio | Shutterstock.com

Mikčiojimas yra komunikacinis sutrikimas, kai kalba dažnai nutrūksta, paveikiantis kalbos ritmą bei sklandumą. Mikčiojantys vaikai puikiai žino, ką nori pasakyti, tačiau jiems sunku ištarti garsus bei žodžius. Pavyzdžiui, jie gali kartoti tam tikrą trumpą žodį arba skiemenį, garsą – priebalsę arba balsę, taip pat kalbėdami daryti pauzes.

Mikčiojimas yra gana dažnas tarp mažų vaikų – tai laikoma įprasta kalbėjimo mokymosi dalimi. Dalis vaikų mikčioja dėl to, kad jų kalbos gebėjimai dar nėra pakankamai išvystyti, kad galėtų spėti sklandžiai pasakyti tai, ką nori.

Daugelis vaikų išauga mikčiojimą, tačiau kartais problema išlieka ir suaugus: tuomet dažnai nukenčia žmogaus savivertė ir bendravimas su kitais asmenimis.

Gera žinia – kad mikčiojimo problemą galima efektyviai gydyti ir spręsti.

Kaip pastebėti mikčiojimą?

„Stiprus“ mikčiojimas akivaidžiai pastebimas, tačiau subtilesnius prasidedančio ar ne tokio ryškaus mikčiojimo ženklus pastebėti gali būti sunkiau. 

Galima išskirti šiuos tipinius mikčiojimo požymius:

• Sunku pradėti tarti žodį, frazę ar sakinį;
• Žodis ar garsas ištęsiami;
• Garso, skiemens arba žodžio kartojimas;
• Trumpa tyla prieš tariant tam tikrus skiemenis ar žodžius arba pauzė prieš žodį arba jo viduryje;
• Papildomų garsų, pavyzdžiui, garsų a, e, am, em ir pan. pridėjimas, jei numanoma, kad kitą žodį bus sunku ištarti;
• Veido ar apatinės kūno dalies įtampa, sąstingis tariant žodžius;
• Nerimas, susijęs su kalbėjimu;
• Negebėjimas tinkamai bendrauti su kitais žmonėmis.

Mikčiojant gali pasireikšti šie veiksniai:

• Greitas mirksėjimas;
• Lūpų ar žandikaulio virpėjimas;
• Neįprasti veido judesiai, dar vadinami tikais;
• Linkčiojimas galva;
• Sugniaužti kumščiai.

Intensyviau mikčioti vaikas gali būdamas susijaudinęs, pavargęs ar streso metu, kai jaučiasi nejaukiai, skuba arba jaučia spaudimą. Vyresniems vaikams, paaugliams sunkesnės situacijos – viešasis kalbėjimas arba kalbėjimas telefonu.

Kodėl vaikas mikčioja?

Mokslininkai iki šiol tiria mikčiojimo priežastis, tačiau žinoma, kad jį gali lemti kelių skirtingų veiksnių derinys.

Raidos mikčiojimo priežastys

Besimokantiems kalbėti vaikams atsiradęs mikčiojimas dar vadinamas raidos mikčiojimu. Galimos jo priežastys:

• Kalbos motorikos kontrolės problemos – laiko suvokimas, sensorinė ir motorinė koordinacija.
• Genetika. Mikčiojimas įprastai yra paveldimas ir dėl genetinių pokyčių iš tėvų gali būti perduodamas vaikams.

Kitų priežasčių nulemto mikčiojimo priežastys

Kalbos sklandumą gali sutrikdyti ir kitos priežastys, pavyzdžiui:

• Neurogeninis mikčiojimas. Kalbos sulėtėjimą, pauzes ar garsų kartojimą gali nulemti insultas, smegenų trauma ar kiti smegenų sutrikimai.
• Stresas. Kalbos sklandumą gali sutrikdyti emocinis stresas. Kalbėtojai, kurie įprastai nemikčioja, gali pradėti mikčioti susinervinę arba jausdami spaudimą.
• Psichogeninis mikčiojimas. Kalbos sutrikimai, išsivystantys po emocinės traumos, yra reti. Tai ne tas pats, kas raidos mikčiojimas.

Kam būdingas mikčiojimas?

Mikčiojimo riziką gali padidinti šie veiksniai:

• Lytis. Berniukai mikčioja daug dažniau nei mergaitės.
• Raidos sutrikimai. Dažniau mikčioja vaikai, kuriems nustatytas raidos sutrikimas (pavyzdžiui, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas ar autizmo spektro sutrikimas). Taip pat mikčiojimas dažnai yra susijęs su kitomis kalbos problemomis.
• Mikčiojimo atvejai šeimoje. Mikčiojimas, kaip minėta, labai dažnai yra paveldimas.
• Stresas. Bet kokio pobūdžio stresas, nervingumas ar spaudimas gali tik dar labiau padidinti mikčiojimą.

Ar mikčiojimas yra rimta problema?

Vaikui pradėjus mikčioti tėvai to gali nevertinti rimtai, vis tik mikčiojimas gali sukelti bei nulemti:

• Bendravimo su kitais žmonėmis problemas;
• Vengimą kalbėti situacijose, kuriose reikia pasisakyti;
• Nedalyvavimą ugdymo įstaigos ar socialinėje veikloje ir atitinkamai dėl to prarastas galimybes;
• Patyčias, atstūmimą, izoliaciją, atstūmimą ir kt.;
• Žemą savivertę.

Mikčiojimas: kada jau reikėtų kreiptis į specialistus?

Mikčiojimo epizodų ir laikotarpių dažnai pasitaiko 2–5 metų vaikams. Daugeliui vaikų tai yra mokymosi kalbėti proceso dalis, dažniausiai praeinanti savaime. Tačiau jei mikčiojimas užsitęsia po 5-ojo gimtadienio, gali prireikti gydymo, kuris padės kalbėti sklandžiau.

Įprastai kreiptis į logopedą rekomenduojama, jei mikčiojimas:

• Tęsiasi ilgiau nei 6 mėnesius;
• Atsiranda kartu su kitomis kalbos problemomis;
• Dažnėja arba nepraeina vaikui augant;
• Bandant kalbėti raumenys įsitempia arba pasireiškia kiti fiziniai lydintieji simptomai;
• Daro įtaką gebėjimui efektyviai bendrauti darželyje, mokykloje, kitose veiklose ar socialinėse situacijose;
• Sukelia nerimą, baimę, skatina vengti situacijų, kur reikia kalbėti, bendrauti;
• Prasideda paauglystėje ar net suaugus.

Kaip gydyti, koreguoti mikčiojimą?

Mikčiojimą dažniausiai diagnozuoja logopedas. Po logopedo įvertinimo kartu galite nuspręsti, koks gydymas yra geriausias. Mikčiojimui gydyti yra daug skirtingų metodikų. Problemos mastas ir poreikiai skiriasi, taigi metodas arba metodų derinys, puikiai tinkantis vienam vaikui, kitam gali ir netikti.

Gydymas gali nepadėti visiškai atsikratyti mikčiojimo, tačiau gali padėti išmokti įgūdžių, kurie padės tiek vaikui, tiek ir tėvams. Terapijos nauda:

• Kalba tampa sklandesnė;
• Ugdomas veiksmingas bendravimas;
• Vaikas pradeda aktyviau dalyvauti ugdymo įstaigos ar socialinėje veikloje.

Svarbiausi mikčiojimo terapijos elementai:

• Įvertinimas. Specialistas atlieka išsamią analizę, nustato mikčiojimo tipą ir sunkumo laipsnį. Tai padeda sukurti individualų mikčiojimo įveikimo planą.
• Pratimai, žaidimai ir kitos terapinės priemonės. Specialistai pasitelkia pratimus, žaidimus, padedančius ugdyti naujus kalbos įpročius. Praktika gali padėti sulėtinti kalbą ir pastebėti mikčiojimą. Pradėjus terapiją, kalbama lėtai ir atsargiai, laikui bėgant kalbos modelis tampa natūralesnis. Galiausiai, kai išmokstama sumažinti įtampą ir stresą, kalba tampa sklandesnė.
• Kognityvinė elgesio terapija ir savistaba. Vaikas stebi savo kalbą, mokosi atpažinti scenarijus, situacijas, mąstymo būdus, kurie įprastai sukelia mikčiojimą. Psichoterapija dar gali padėti sumažinti su mikčiojimu susijusį stresą, nerimą, savivertės problemas.
• Diafragminis kvėpavimas. Mikčiojančiam vaikui labai svarbu išmokti tinkamai kvėpuoti. Būtent kvėpavimas kalbant sumažina įtampą, leidžia kalbėti lėčiau ir tolygiau.
• Tėvų ir vaiko sąveika, tinkamos aplinkos kūrimas. Mikčiojimo gydymo programoje svarbi tiek psichologinė parama, padedanti įveikti stresą ir nerimą, susijusį su mikčiojimu, tiek tinkama, palaikanti aplinka, įskaitant šeimos narių švietimą ir mokymą, kaip efektyviai bei supratingai bendrauti su mikčiojančiu vaiku. Namuose labai svarbu su vaiku praktikuotis, taikant specialistų nurodytus gydymo metodus.
• Elektroniniai prietaisai, programėlės ir kt. Yra sukurta nemažai prietaisų bei programų, skirtų kalbos sklandumui gerinti ir mikčiojimui mažinti. Pagrindinė idėja – pakeisti tai, kaip vaikas girdi savo balsą, nes kalbėjimas labai priklauso nuo klausos grįžtamojo ryšio.
• Mikčiojimui gydyti buvo išbandyti ir vaistai, tęsiami jų tyrimai, tačiau vis dar nėra įrodyta, kad medikamentai padėtų gydyti šią būklę.

kalbos raida, vaikas mikčioja, mikčiojimas