Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS)

Photographee.eu | Shutterstock.com

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (angl. attention deficit / hyperactivity disorder, ADHD; liet. ADS) – neurologinis elgesio (raidos sutrikimas), nustatomas maždaug 1 iš 10 vaikų ir paauglių.

ADS pagrindiniai simptomai – nedėmesingumas, hiperaktyvumas, impulsyvumas.

Dažniausiai ADS pasireiškia iki 12-os metų ir gali tęstis visą gyvenimą. Jis priskiriamas prie lėtinių sutrikimų, neigiamai veikiančių daugelį gyvenimo sričių.

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo tipai

Išskiriami 3 ADS tipai:

hiperaktyvumo;
nedėmesingumo;
kombinuotasis – kartu pasireiškia dėmesio koncentracijos ir elgesio sutrikimų simptomai.

Manoma, kad vaikams ir vyrams labiau būdingas hiperaktyvusis tipas, o moterims – nedėmesingumo tipas.

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo simptomai

Hiperaktyvumas, nekantrumas: vaikui sunku nustygti vietoje, ilgiau ramiai pasėdėti, jaučiamas nuobodulys ilgesnį laiką užsiimant kokia nors veikla.
Išsiblaškymas, užmaršumas: vaikui sunku susikaupti ir sutelkti dėmesį, jis nuolat kažką pamiršta.
Neorganizuotumas: pavyzdžiui, negebėjimas planuoti laiko, vėlavimas, atidėliojimas ir kt.
Dažnas susierzinimas: pykčio, agresijos protrūkiai.
Pablogėjusi atmintis.
Lėtesnė emocinė branda.
Mokymosi sunkumai: sunku įsidėmėti informaciją, atlikti užduotis ir kt.
Sunkumai priimant sprendimus: dažnai priimami spontaniški, neapgalvoti sprendimai.
Komunikavimo sunkumai: plepumas, negebėjimas išklausyti kitų žmonių, nuolatinis jų pertraukimas.

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo diagnozavimas

Labai dažnai ADS diagnozuojamas ikimokyklinio amžiaus vaikams. Tiesa, ADS apraiškų gali būti dar kūdikystėje: kūdikiai būna neramūs, gyvesnio temperamento, daugiau muistosi, greičiau susierzina, dažnai verkia, jiems dažniau pasireiškia pilvo diegliai ir kt.

Tam, kad būtų diagnozuotas ADS, šio sutrikimo požymiai turi pasireikšti bent dviejose aplinkose, pavyzdžiui, namuose ir darželyje (mokykloje).

ADS Lietuvoje paprastai diagnozuojamas pastebėjus visus 3 pagrindinius simptomus – nedėmesingumą, hiperaktyvumą ir impulsyvumą. Galime palyginti: JAV sutrikimui diagnozuoti užtenka tik kurio nors vieno iš šių simptomų, todėl ADS atvejų šioje šalyje diagnozuojama kur kas daugiau.

Ar visada judriam ir išsiblaškiusiam vaikui diagnozuojama ADS?

Jei vaikas – judrus ir išsiblaškęs, jam ne visuomet diagnozuojamas ADS. Staiga ADS būdingi simptomai vaikui gali pasireikšti ir dėl kitų priežasčių: svarbių gyvenimo pokyčių, artimojo netekties, smurto, patyčių ir pan.

Paprastai ADS diagnozuojamas tuomet, kai vaikui itin sunku adaptuotis socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, bendruomenėje, palyginti su bendraamžiais.

Jei vaiko judrumas, impulsyvumas, išsiblaškymas netrukdo jam bendrauti, žaisti, mokytis ir vaikas nesunkiai prisitaiko, vargu ar jam gali būti ADS.

Suaugusiųjų ADS nustatyti sunkiau, nes simptomai – ne tokie akivaizdūs: asmuo išmoksta elgesio normų ir geriau geba kontroliuoti savo elgesį, prisitaikyti prie visuomenės normų.

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo priežastys

Genetiniai veiksniai. Dažnai prie ADS priežasčių minimas įgimtas žemas jautrumo slenkstis įvairiems dirgikliams, taip pat genų, lemiančių dopamino metabolizmą, variacijos.
Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas nėštumo metu.
Gimdymo traumos.
Neigiama psichosocialinė aplinka, pavyzdžiui, asociali šeimos aplinka, fizinis, psichologinis ir seksualinis smurtas, psichologinės traumos ir kt.
Struktūriniai smegenų pakitimai, kylantys dėl deguonies trūkumo, lėtesnės medžiagų apykaitos.
Netinkama mityba. ADS išsivystymą gali paskatinti ir neracionali mityba, kai vaikas valgo daug nesveiko, perdirbto, energijos neteikiančio maisto, kuriame gausu skonio stipriklių, dažiklių ir kitų priedų. Tiesa, daugeliu atvejų ADS yra įgimtas, o ne įgytas.

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo gydymas

Efektyviausias ADS gydymas – kompleksinis. ADS sergančius vaikus reikėtų edukuoti apie jų netinkamą elgesį bei šį sutrikimą, būtina koreguoti ir gyvensenos įpročius, lankytis pas psichoterapeutą, kartais prireikia medikamentinio gydymo.

Dienotvarkės ir gyvensenos įpročių koregavimas. Vaikui būtina laikytis griežtos rutinos, t. y. miego ir būdravimo režimo. ADS sergantiems vaikams labai naudinga fizinė veikla, bet, kita vertus, reikėtų stebėti, ar vaikas nepavargsta sportuodamas, ar turi laiko pailsėti ir pan.
Ugdymo plano sudarymas. Pavyzdžiui, ADS sutrikimą turintys vaikai geriau suvokia vaizdinę informaciją, tad tokiu būdu jiems reikėtų pateikti ir užduotis.
Vaikams svarbu paaiškinti, kaip galima koreguoti elgesį, akcentuoti stipriąsias jų savybes, aptarti, kokių sunkumų dėl neadekvataus vaiko elgesio kyla šeimoje, mokymosi įstaigoje, visuomenėje ir kt.
Padedant specialistui vaikas mokomas geriau valdyti ADS, konstruktyviai bendrauti, pažinti ir tinkamai reikšti emocijas, planuoti laiką ir kt.
Medikamentinis gydymas. Itin sudėtingais atvejais (dažniau suaugusiesiems) gali būti skiriama vaistų. Jie sušvelnina sutrikimo simptomus, mažina pykčio protrūkius, nuotaikų kaitą ir kt. Svarbu papildyti ADS turinčio vaiko mitybą mikroelementais, žuvų taukais (omega-3 riebalų rūgštimis) ir kt.