TVPačios keisčiausios žmonių baimės
Beveik visi žmonės kažko bijo: vorų, gyvačių, tamsos, vaiduoklių, uždarų erdvių... Net įžymybės turi savų fobijų – pavydžiui, Johnny Depp paniškai bijo klounų, David Beckham suakmenėja pamatęs betvarkę,o Christina Ricci negali pakęsti kambarinių gėlių kvapo. Jums tai atrodo keistai? Pasirodo, būna ir kur kas keistesnių baimių.
Pateikiame dešimt pačių keisčiausių žmogiškųjų fobijų. Daugelis iš jų tau pasirodys juokingos – nors, žmonėms, kenčiantiems nuo šių fobijų, taip neatrodo.
Ometafobija – akių baimė
Akys – išraiškingiausia veido dalis ir vienas iš nuostabiausių žmogaus organų, deja kai kuriems šis gamtos stebuklas kelia siaubą. Ši baimė vadinama ometafobija (oma – graigiškai – akis): Kenčiantys nuo šios fobijos žmonės negali žiūrėti kitiems į akis, vengia akių atvaizdų, gali baimintis net savo paties atvaizdo (moteriai šiuo atveju bus sudėtinga pasidaryti makiažą).
Tam, kad išvengtų akių kontakto, ometofobai dažniausiai nešioja akinius užtamsintais stiklais arba pokalbio metu nukreipia savo žvilgsnį nuo pašnekovo į šoną. Kartais ometofobijos atsiradimo priežastimi gali būti baimė pamatyti akyse atsispindinčias emocijas, nors dažniausiai tai būna vaikystėje patirto streso dėl akių (trauma, katastrofa) pasekmė.
Gedonofobija – malonumų baimė
Kaip tarp paukščių yra negalinčių skraidyti, pvz. pingvinai, stručiai, - taip ir tarp žmonių yra tokių, kurie negeba mėgautis malonumais. Vieni paprasčiausiai negali to patirti – tai vadinama angedonija, o kiti bijo patirti malonumą ir tai vadinama gedonofobija. Pasitenkinimas (dažniausiai – seksualinis) jų pasąmonėje dažniausiai asocijuojasi su bausme, kuri būtinai turėtų po to sekti.
Gedonofobija gali išsivystyti, pavyzdžiui, jeigu suaugusieji pastoviai slopindavo bet kokius vaiko džiaugsmo proveržius ir bausdavo jį už malonumus, tokiu būdu suformuodami aiškų ryšį tarp mėgavimosi ir bausmės.
Gedonofobai vengia bet kokių pramogų, teikiančių džiaugsmą, ir jeigu vis tik tai patiria, tai tuoj pat po to seka kaltės jausmas. Gedonofobui ypatingai sunku užmegzti santykius su kitais žmonėmis jau vien dėl to, kad jis ne tik bijo, bet ir neleidžia sau patirti malonumo iš draugystės, meilės, sekso...
Ailurofobija – kačių baimė
Daugeliui žmonių katės sukelia teigiamas emocijas – kartais atrodo, kad šie maži, pūkuoti padarėliai sutverti tik tam, kad pakeltų mums nuotaiką. Kačių aplinkoje kur kas sunkiau jaučiasi ir patiria paniką ailurofobikai.
Kačių fobai stengiasi visais įmanomais būdais vengti kontakto su katėmis, pamatę per kelią perbėgant katę, jie net gali pakeisti savo maršrutą ar net iš viso nekelti kojos iš namų, žinodami, kad netoliese sukiojasi „ilgauodegis monstras“.
Ailurofobijos atsiradimo priežastimi dažniausiai būna gyvūno užpuolimas (pavyzdžiui, jei vaikystėje vaiką stipriai apdraskė katė). Kartais kačių baimę sukelia tikėjimas prietarais. Skamba kvailai ir net juokingai, tačiau yra žinoma daug legendinių įžymybių, sirgusių šia fobija. Tarp jų ir Napaleonas, Hitleris, Mussolini, Cezaris...sergančių ailurofobija.
Itifalofobija – erekcijos baimė
Paprastai erekcija tiek vyrams, tiek moterims asocijuojasi su malonumu, tačiau egzistuoja ir atskira žmonių kategorija, kuriems net sužadinto penio vaizdas kelia siaubą. Šis sutrikimas vadinamas itifalofobija (arba medartofobija) ir kenčia nuo jos tiek vyrai, tiek moterys.
Vyrai itifalofobai bijo, kad jiems erekcija įvyksta moters akivaizdoje ir, kad kas nors tai pastebės, o moteris itifalofobes gąsdina mintis, kad jos gali pamatyti sujaudintą penį ir tokiu būdu pasielgs kaip nors netinkamai.
Taip, kaip ir gedonfobija, itifalofobija gali atsirasti dėl to, kad tėvai ilgą laiką įtikinėjo vaiką, jog seksas ir bet kokios seksualumo išraiškos yra šlykštu ir už tai bus baudžiama. Kai kuriais atvejais itifilafobijos atsiradimas gali būti išprievartavimo pasekmė.
Barofobija – gravitacijos baimė
Jeigu neegzistuotų gravitacijos jėga, mes, ko gero, plasnotume kaip drugeliai nuo žvaigždės ant žvaigždės (nors neaišku, kaip atrodytų žvaigždės, jeigu nebūtų traukos dėsnio) arba, apskritai visam laikui pasiklystume begalinėje kosminėje erdvėje, nerasdami būdo kaip valdyti judėjimą.
Galima teigti, kad gravitacija – tai yra tai, kas mus visus laiko ant žemės, tačiau yra žmonės, kuriems vien mintis apie šį gamtos reiškinį sukelia paniką. Gravitacijos baimė vadinama barofobija ir pasireiškia ji svorio jėgos iškreiptu supratimu. Barofobą gali persekioti mintis, kad svorio jėga staiga gali išaugti ir jį sutraiškyti arba atvirkščiai, ji staiga nustos veikti ir jis išskris į kosmosą.
Barofobijos atsiradimo priežastimi gali būti, pavyzdžiui, vaikystėje patirtas šokas nuo kritimo iš didelio aukščio. Jautriam ir linkusiam į fobijas žmogui gravitacijos baimė gali išsivystyti ir paskaičius kokią nors fantastinę literatūrą ta tema.
Pateikiame dešimt pačių keisčiausių žmogiškųjų fobijų. Daugelis iš jų tau pasirodys juokingos – nors, žmonėms, kenčiantiems nuo šių fobijų, taip neatrodo.
Efebifobija – jaunimo baimė
Pagyvenę žmonės labai mėgsta smerkti jaunimą ir kozeruoti tuo, kad jie tai jaunystėje buvo geresni, daugiau dirbo, prasmingiau gyveno ir t.t. Nors, taip sakydami, jie retai kada nuoširdžiai jaučia neapykantą jaunimui. Ko nepasakytum apie efebirofobus – žmones, išgyvenančius iracionalų „baimės ir (arba) neapykantos“ jausmą paauglių ir jaunimo atžvilgiu.
Terminas buvo pasiūlytas 1994 metais tokia formuluote („baimė ir neapykanta“ - fear and loathing) ir dabar aktyviai naudojamas sociologijos ir psichologijos srityje.
Efebirofobą gąsdina tas faktas, kad paauglys pagal savo amžių gali būti stipresnis, energingesnis, agresyvesnis ir todėl nurungs jį visose srityse. Šiuo atveju veikia tiek socialinė, tiek ir psichologinė baimė. Ji gali išsivystyti tuo atveju, jeigu, pavyzdžiui, žmogus yra tapęs jaunuolių kompanijos agresijos auka ar liudininku.
Neofobija – baimė viso ko naujo
Žmonė, kurie nenori priimti naujovių ir laikosi pasenusių tradicijų ir tvarkos, paprastai vadinami konservatoriais. Patologinė būsena – kuomet žmogus bijo bet kokių naujovių ar jam nesuprantamų dalykų, vadinasi neofobija.
Paprastai ji pasireiškia tuomet, kai žmogus kategoriškai, be aiškios priežasties atsisako išbandyti kažką naujo (skaityti naujas knygas, lankytis naujose vietose). Kartais neofobija gali pasireikšti baiminantis naujų technologijų ir ši fobija dar vadinama technofobija. Pediatrijoje išskiriama neofobija maistui – ji būdinga mažiems vaikams ir iš jos paprastai iki penkerių metų išaugama.
Neofobija paprastai pasireiškia arba visiškai mažiems vaikams, arba pagyvenusiems žmonėms: vadinasi, pirmieji dar nesugeba „suvirškinti“ naujos informacijos gausą, o antrieji – jau nebesugeba.
Eichofobija – gerų naujienų baimė
Nuo kokios naujienos pradėti – nuo blogos ar nuo geros? Pesimistas greičiausiai paprašys pradėti nuo blogos, o optimistas – nuo geros, bet jeigu šį klausimą jūs užduotumėt eichofobui, tai jis.... pareikalautų pranešti tik blogąją, nes gerųjų jis paniškai bijo.
Eichofobui būdingas įsitikinimas, kad pasitikėti galima tik blogomis naujienomis, tokie žmonės dažniausiai būna užvaldyti jausmo, kad už viso ko, kas vyksta gero, būtinai turi sekti ir bloga. Blogos naujienos eichobobą veikia raminančiai ir jis net jaučia savotišką komfortą, kuomet viskas einasi įprastai blogai.
Eichofobija atsiranda tuo atveju, kuomet stresinė situacija žmogui tampa norma ir jis nesąmoningai jaučia, kad geros naujienos gresia jo ramiam, sustyguotam, nors ir nelaimingam gyvenimui.
Filemafobija – bučinių baimė
Sunku įsivaizduoti žmogų, kuris nemėgtų bučiuotis, tačiau teisybę sako: kad ir negalite įsivaizduoti, tai dar nereškia, kad tai ir neatsitiks. Žmonėms, sergantiems filemafobija, bučinys – tai visai ne šiltų jausmų išraiška, o streso ir diskomforto šaltinis. Filemafobai gali bijoti, pavyzdžiui, to, kad besibučiuojant situacija gali tapti nekontroliuojama arba, kad bus pažeistos asmeninės erdvės ribos.
Filemafobija gali būti tampriai susijusi su gedonofobija itifalofobija, kuomet užvaldo įsitikinimas, kad po patiriamo malonumo būtinai turės sekti bausmė. Bučinys šiuo atveju šiuo atveju suprantamas kaip pirmas žingsnis uždrausto malonumo link. Be to, filemofobija gali būti susieta ir su bakteriofobija, mikrobų baime.
Metrofobija – poezijos baimė
Leonardas da Vinčis poeziją vadino „tapyba, kurios galima klausytis“, Henris Longfelas – „saule, nušviečiančia visą pasaulį“, o Pasternakas – „dūmojančia sąžine“. Visais laikais žmonės poezijai skyrė daug dėmesio, bet, kaip ne keista, net toks nuostabus dalykas gali iššaukti baimę ir ji vadinama metrofobija.
Metrofobas niekuomet nepirks atvirutės su ketureilio užrašu,neskaitys poezijos kūrinių ir jeigu panorėsi jam padeklamuoti savo ketureilį, jis tiesiog pabėgs nuo tavęs. Kartais už metrofobijos ir priešiškumo slypi tik baimė tapti pajuokos objektu dėl neteisingos eilėraščio interpretacijos, ypatingai jeigu jis persunktas sunkiai suprantamomis metaforomis.
