Parvovirusas (parvovirusinė infekcija): priežastys, simptomai ir gydymas (231)

Parvovirusas, parvovirusinė infekcija (arba kitaip – infekcinė eritema) – liga, kurios akivaizdžiausi simptomai vaikams – veido odos, o vėliau – ir viso kūno bėrimas; suaugusiesiems – staigus hemoglobino kiekio sumažėjimas iki pavojingos gyvybei ribos, sąnarių būklės pablogėjimas; užsikrėtus nėščiajai, liga gali stipriai paveikti vaisių.

Kas yra parvovirusas?

Parvovirusinės infekcijos (parvoviruso) sukėlėjas yra B19 parvovirusas, priskiriamas Parvoviridae virusų šeimai.

Šia liga įprastai serga 3–15 metų vaikai, dažniausia užsikrečia pradinių klasių mokiniai, bet infekcijos atvejų pasitaiko ir tarp suaugusiųjų.

Nors daugiausia infekcinės eritemos atvejų fiksuojama žiemą ir pavasarį, tačiau virusas aktyviausias orams šylant, tad tuo metu gali kilti ligos protrūkių. Tačiau pavienių parvovirusinės infekcijos atvejų pasitaiko bet kuriuo metų laiku.

Kaip užsikrečiama parvovirusu?

Užsikrečiama šiais būdais:

• oro lašiniu būdu po kontakto su simptomų turinčiu ar besimptome forma sergančiu asmeniu;
• buitinio kontakto metu;
• per kraują jo perpylimo metu;
• transplantuojant kaulų čiulpus;
• per placentą (t. y. motina infekciją perduoda vaisiui).

Ar parvovirusu galima užsikrėsti nuo šunų ir kačių?

Naminių gyvūnų turintieji žino, kad parvovirusas yra mirtinai pavojingas šunims ir katėms (ypač jaunikliams) bei itin lengvai plinta tarp gyvūnų. Tad gali kilti klausimas, ar įmanoma šiuo virusu užsikrėsti nuo sergančių augintinių? Atsakymas į šį klausimą yra ne - gyvūnai užsikrečia kitomis parvoviruso atmainomis, kurios žmogui nėra pavojingos. 

Kam parvovirusinė infekcija yra pavojingiausia?

Didesnė rizika užsikrėtus šia infekcija kyla:

• Suaugusiems žmonėms: jie dažnai serga kur kas sunkesne ligos forma nei vaikai;
• Asmenims, kurių imunitetas yra nusilpęs;
• Žmonėms, kurių hemoglobino lygis yra žemas dėl, pavyzdžiui, anemijos ar kitų kraujo ligų;
• Nėščiosioms: liga gali neigiamai paveikti vaisių.

Parvovirusas nėštumo metu: ar jis labai pavojingas? 

Parvovirusu B19 tiek vaikai, tiek suaugusieji dažniausiai perserga lengvai ir be komplikacijų, tačiau infekcija nėštumo metu gali būti pavojinga vaisiui.

Nėščiajai liga paprastai nėra sunkesnė nei kitiems suaugusiems, tačiau virusas gali būti perduodamas vaisiui per placentą. Didžiausia vaisiaus komplikacijų rizika kyla užsikrėtus pirmojo ir antrojo trimestro metu, ypač 9–20 nėštumo savaitę.

Užsikrėtus šiuo laikotarpiu, persileidimo rizika padidėja iki maždaug 5-10 % (kai kuriais duomenimis ir iki 15 %) , o vaisiaus hidropso rizika siekia apie 3 %. Tai pavojinga būklė, pasireiškianti nenormaliu skysčių kaupimusi. Parvoviruso infekcija taip pat gali sukelti vaisiaus anemiją, vaisiaus augimo sulėtėjimą, miokarditą ir kitas sunkias būkles.

Įtarus galimą nėščiosios kontaktą su parvovirusu, net ir nesant simptomų, rekomenduojama atlikti serologinius tyrimus. Patvirtinus infekciją, nėštumas stebimas atidžiau, dažniau atliekami ultragarsiniai tyrimai, atidžiau vertinamas vaisiaus augimas, anemijos, hidropso ir kitų negalavimų požymiai.

Parvovirusas nėštumo metu yra pavojingas, o galimybės nuo jo apsisaugoti - ribotos, tačiau nėščias moteris turėtų raminti tai, kad apie 60 % suaugusiųjų turi imunitetą parvovirusui, nors galbūt to nė nežino, nes sirgo vaikystėje ir/arba labai lengva ar besimptome forma. Taip pat svarbu pabrėžti ir tai, kad didelė dalis susirgusiųjų nėštumo metu pagimdo visiškai sveikus kūdikius. 

Kokie yra parvoviruso simptomai?

Maždaug ketvirtadalis ligos atvejų pasireiškia be jokių simptomų.

Simptomai vaikams:

• Neaukšta temperatūra, pasireiškianti dar iki pasirodant bėrimams;
• Gerklės skausmas;
• Galvos skausmas;
• Silpnumas;
• Virškinimo sutrikimai (pilvo skausmas, pykinimas, viduriavimas);
• Odos niežulys;
• Odos raudonis, bėrimai: pirmiausia parausta skruostai, po to atsiranda rožinės spalvos skausmingų papulių, dėmelių. Angliškai ši liga vadinama „slapped cheek syndrome“, t.y. „antausio sindromas“, nes išberti žandai yra ryškiai raudoni, lyg ką tik gavus antausį.
• Vėliau bėrimai gali atsirasti ant rankų, o taip pat ir kitose kūno vietose: ant kojų, krūtinės, nugaros, užpakalio.

Simptomai suaugusiems:

• Užsikrėtus suaugusiam asmeniui, įprastai bėrimų neatsiranda.
• Būdingi panašūs į nedidelį peršalimą simptomai (sloga, gerklės, galvos skausmas, neaukšta temperatūra).
• Sąnarių skausmas.

Pepermpron | Shutterstock.com

Parvovirusas: kokia yra ligos eiga?

Įprastai susergama per 1–2 sav. (5–15 d.) nuo kontakto su užsikrėtusiuoju. Tačiau šis virusas klastingu laikomas dėl to, kad užkrėsti kitus galima likus ~10 dienų dar iki pasirodant bėrimams. Tiesa, jiems pasirodžius virusas jau neperduodamas.

Taigi, mažiausiai savaitę nuo ligos pradžios jokių simptomų ligonis gali nejusti, o vėliau atsiranda bėrimas ant skruostų, besitęsiantis iki kelių dienų. Po to bėrimas išplinta po visą kūną (dažniausiai rožinių darinių ant galūnių, liemens). Jis išlieka iki 1–3 sav., vietomis šviesėja, iš tolo primena tinklą. Bėrimai gali tapti intensyvesni ir vėl pradingti, situaciją pablogina karštis, saulė (bėrimų dėl įvairių dirgiklių gali atsirasti pakartotinai).

Kartą persirgus infekcine eritema (kaip ir vėjaraupiais), imunitetas įgyjamas visam gyvenimui.

Kaip diagnozuojamas parvovirusas?

Parvovirusinė infekcija diagnozuojama atsižvelgiant į klinikinius simptomus.

Diagnozė patvirtinama:

1. Atlikus specifinių antikūnų prieš parvovirusą B19 kraujo serume tyrimą. Tyrimo metu pastebimos sumažėjusios kraujo ląstelės, šoktelėję uždegimą rodantys rodikliai;
2. Taip pat atliekama polimerazinė grandininė reakcija (PGR) – itin specifiškas, greitas, jautrus infekcinių ligų tyrimo metodas.

Kaip gydomas parvovirusas?

Specifinio parvovirusinės infekcijos gydymo nėra, įprastai taikomas simptominis gydymas. Daugeliu atvejų susirgus vaikui ligos eiga yra lengva, tad ligonio neprireikia gydyti stacionare, o infekcija praeina savaime.

Jei nustatytas imuniteto nepakankamumas, gali būti skiriama specifinių antikūnų prieš šią infekciją.

Jeigu nustatyta, kad organizme stipriai sumažėjo hemoglobino lygis, gali prireikti perpilti kraują (net ir gimdoje esančiam vaisiui).

Kokios yra parvoviruso komplikacijos?

Vaikams įprastai komplikacijų nekyla.

Dažniausia pasitaikanti parvovirusinės infekcijos komplikacija suaugusiems žmonėms – pažeidžiami riešų, čiurnų ir kelių sąnariai.

Jeigu infekcine eritema užsikrėtė nėščioji, rizika, kad infekciją ji perduos ir vaisiui, siekia apie 30 proc. (tačiau tai labai priklauso nuo nėštumo savaitės). Didžiausia galima komplikacija (5–10 proc. visų atvejų) – vaisiaus žūtis. Jeigu vaisius išgyvena, gali išsivystyti vaisiaus vandenė, sunkios formos anemija, hepatitas, širdies raumens uždegimas bei nepakankamumas.

Kaip išvengti parvoviruso?

Vakcinos nuo šios infekcijos nėra, o persirgus įgyjamas ilgalaikis imunitetas.

Kadangi ji pavojinga nėščiosioms, joms rekomenduojama ypač vengti kontakto su bėrimų ir peršalimo ligų simptomų turinčiais vaikais.

Įtariant, kad vaikas serga infekcine eritema, kurį laiką jam reikėtų vengti eiti į kolektyvą – darželį ar mokyklą.

Infekcijos plitimą kiek pristabdo asmeninė higiena: dažnas ir kruopštus rankų plovimasis, čiaudėjimo ir kosėjimo etiketo laikymasis ir pan.